Pirmadienio naktį mirė Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Eduardas Vilkas.
E. Vilkas gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose, baigė Klaipėdos mokytojų seminariją, Vilniaus universitete įgijo matematiko specialybę. 1963 m. apsigynė daktaro, o 1973 m. - habilituoto daktaro disertacijas, abiem atvejais iš lošimų teorijos.
Akademikas pirmininkavo 1988 m. birželio 3 d.
Mokslų Akademijoje vykusiame posėdyje, kuriame buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
E. Vilkas buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo narys, Liberalų frakcijos pirmininkas. Dirbo kelių vyriausybių konsultantu, nuo 1995 m. - Privatizavimo komisijos pirmininku.
Šalia politinių ir valstybinių pareigų aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, dažnai pasisakė įvairiose komisijose, konferencijose, spaudoje ir televizijoje.
Savo autobiografijoje E. Vilkas rašo, kad jo tėvas buvo amatininkas, dirbo medpadžius. Baigęs progimnaziją Gargžduose, E. Vilkas mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, kurią baigęs 1953 m. įstojo į Vilniaus universitetą, matematikos specialybę. Nuo 1958 iki 1985 m. dirbo Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos institute (vėliau pasikeitė pavadinimas į Matematikos ir kibernetikos). 1985 m. buvo išrinktas Ekonomikos instituto direktoriumi ir Mokslų Akademijos Prezidiumo vyriausiuoju moksliniu sekretoriumi. Tapo Mokslų akademijoje viceprezidentu.
1963 m. apgynė daktaro, o 1973 m. - habilituoto daktaro disertacijas, abi - iš lošimų teorijos. Nuo 1976 m. profesorius, nuo 1986 m. akademikas. Maskvoje yra išleidęs dvi monografijas iš matematinių ekonomikos metodų srities, parašęs dvi mokslo populiarinimo knygeles ir per 60 mokslinių straipsnių. Yra buvęs dviejų žurnalų, leidžiamų Vakaruose, redkolegijų narys. Parengė keliolika mokslų daktarų.
Eduardo Vilko mintys apie kovo 11 d.:
„Nesutinku, kad signatarai yra kažkuo nusipelnę. Jei ir nusipelnę, tai atpildą už nuopelnus yra gavę seniai. Nes ėjimas į Kovo 11-ąją ištisai buvo šventė, į kurią tauta mus nešė ant rankų, apipiltus gėlėmis. Dabar už tai kiekvienas turėtume kaip sugebėdamas atitarnauti jai visus mums likimo skirtus metus.
Su dideliu pasitenkinimu ir dabar prisimenu vieną įvykį 1989 m. vasarą. Pirmą kartą gyvenime atostogavau su šeima Nidoje. Ateina iš Maskvos telegrama, kad šaukiamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdis (aš buvau to Prezidiumo narys). Pirma mano mintis buvo "eikit po velnių", bet paskui kilo įtarimas, kad gali būti svarstomi estų reikalai (jie buvo priėmę ne estus diskriminuojantį rinkimų įstatymą). Paskambinau Primakovui, jis patvirtino mano spėjimą. Reikia važiuoti. Kad nebūtų kokių netikėtumų, iš Vilniaus į Maskvą vykau traukiniu. Šiaip aš traukinyje gerai miegodavau, o tada visą naktį mintimis kūriau kalbą, dešimtimis kartų vis iš naujo šlifuodamas kiekvieną frazę. Posėdyje tą kalbą, žinoma, be popieriaus ir pasakiau. Posėdis buvo transliuojamas per Sąjungos televiziją, ir tai buvo mano geriausia kalba per visą gyvenimą.
Daug ką iš jos ir dabar prisimenu pažodžiui. Svarbiausios mintys buvo tokios. Keli "darbo kolektyvai" pasiskundė dėl rinkimų įstatymo, ir jau šokame estus svarstyti. Tuo tarpu, kai vien Lietuvoje buvo surinkta pusantro milijono parašų, protestuojant prieš naujosios TSRS konstitucijos nuostatas, tada niekas nekreipė į juos jokio dėmesio. Nesu buvęs esto kailyje, todėl negaliu spręsti dėl priimto įstatymo, o juo labiau estus smerkti. Gal aš daryčiau kiek kitaip. Manau, kad rusai turi turėti Estijoje visas teises, išskyrus teisę iš Estijos daryti Rusiją.
Buvo šventiškai džiaugsmingų dienų ir po Kovo 11-osios. Bet nieko nuostabaus, kad visumoje realybė nešė daugiau rūpesčių ir erzelio nei pasitenkinimo. Atkuriamajame Seime į neviltį kartais varydavo atviras mokslo ir proto argumentų ignoravimas. Arba dar blogiau - šmeižtas vietoje kontrargumentų. Toks lietuviškas gyvenimas. Bet tikiuosi, kad mums nereiks klajoti po dykumą visus keturiasdešimt metų kaip žydams, norint išsivaduoti iš praeities vergijos. Tikriausiai ir gerovė visiems ateis greičiau“.
