Giuveno ligoninės Ankaroje medikai pranešė, kad S.Demirelio gyvybė užgeso trečiadienį 2 val. 05 minutės dėl širdies nepakankamumo ir kvėpavimo takų infekcijos.
„Ponas Demirelis, kuris iki paskutinio atodūsio buvo sąmoningas, atsisveikino taikiai ir išdidžiai“, - sakė jo daktarė Aylin Cesur (Ailin Džesur) žurnalistams prie Ankaros ligoninės.
S.Demirelis, kuris praėjusį pusšimtį metų dominavo Turkijos politinėje arenoje, prezidento pareigas ėjo 1993-2000 metais. Valstybės vadovo postas vainikavo jo įspūdingą politinę karjerą, per kurią jis penkias kadencijas stovėjo prie vyriausybės vairo ir dukart neteko premjero pareigų per karinius perversmus.
S.Demirelis manė, kad jo septintojo ir aštuntojo dešimtmečio vyriausybės daugiausiai prisidėjo prie didelio masto Turkijos ekonomikos ir visuomenės transformacijos, kurios dėka pagerėjo daugelio turkų gyvenimo kokybė.
Kaip rašoma oficialioje buvusio valstybės vadovo biografijoje, Turkijos vakarinėje Ispartos provincijoje 1924 metų lapkritį ūkininkų šeimoje gimęs S.Demirelis įgijo statybos inžinieriaus profesiją.
Pirmą kartą į valdžią jis atėjo kaip Teisingumo partijos vadovas per visuotinius rinkimus, kurie įvyko praėjus penkeriems metams po 1960-ųjų perversmo.
S.Demirelis premjero pareigas ėjo nestabilių koalicinių vyriausybių laikotarpiu, kuris baigėsi, kai 2002-aisiais į valdžią atėjo dabartinio prezidento Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdohano) įkurta Teisingumo ir plėtros partija (AKP).
Kritikai teigia, kad S.Demirelis simbolizuoja politinę kultūrą, kai valdžia yra svarbiau nei principai, ir padėjo šalyje įsigalėti patronažui bei kyšininkavimui.
S.Demirelis, vadintas „Coban Sulu“ (Piemeniu Suleimanu), garsėjo stačiokiška kalbėjimo maniera ir pomėgiu cituoti liaudies išmintį, kurie rodė jo kaimiškas šaknis.
Kritikai vadino jį politiniu chameleonu, kuris nevengdavo dirbti ir su kraštutiniais dešiniaisiais, ir su islamistais, vadovaujamais Necmettino Erbakano (Nedžmetino Erbakano), laikomo politinio islamo Turkijoje pradininku.
Tapęs prezidentu S.Demirelis ėmėsi veiksmų prieš islamistus, o jam užimant šį postą armija 1997 metais per vadinamąjį postmodernistinį perversmą pašalino iš pareigų N.Erbakaną, pirmąjį sekuliarios Turkijos premjerą iš islamiškojo sąjūdžio.
„Vakar buvo vakar, šiandien yra šiandien“, - kartą yra pasakęs S.Demirelis, kalbėdamas apie savo politinius viražus, o šį jo frazė tapo neatskiriama Turkijos politinio žargono dalimi.
Daugelyje nuotraukų S.Demirelis matomas dėvintis fedorą, kuri buvo tapusi jo pragmatiško įvaizdžio simboliu.
Jam taip pat priskiriami nuopelnai dėl Turkijos modernizavimui svarbių infrastruktūros projektų įgyvendinimo, įskaitant pirmąjį tiltą per Bosforo sąsiaurį Stambule.
Paskutiniais savo gyvenimo metais eksprezidentas buvo meiliai vadinamas Baba (Tėtušiu).
Dar prieš eksprezidento mirtį, pagerbiant jo nuopelnus, oro uostui Ispartoje, taip pat tame regione esančiam universitetui buvo suteiktas jo vardas.
Eidamas premjero, o vėliau prezidento pareigas, S.Demirelis šiuolaikinei Turkijai vadovavo ilgiau nei kas nors kitas, išskyrus Ismetą Inonu (Ismetą Ineniu) - antrąjį prezidentą, kuris buvo Turkijos Respublikos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko (Mustafos Kemalio Atatiurko) dešinioji ranka.
Tik I.Inonu ir R.Tayyipas Erdoganas, kuris pernai tapo šalies prezidentu, ilgiau ėjo premjero pareigas.
S.Demirelis 65 metus pragyveno santuokoje su Nazmiye Demirel (Nazmijė Demirel), kuri pernai mirė, palikdama jį našliu. Pora vaikų neturėjo.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
