Skaudi tragedija tapo atspirties tašku keisti nusistovėjusią tvarką. Matuko reforma praminti pokyčiai pakeitė smurto atvejų kryptį žemyn. Jei 2017-siais smurto atvejų skaičius siekė buvo net 5625, tai 2020-siais – 2877.
Praėjusiais metais šis skaičius padidėjo iki 2935. Tikėtina, kad nežymų augimą lėmė šalyje galiojęs karantinas. Apie vaikų saugumą Lietuvoje – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove Ilma Skuodiene.
– Kas lėmė kone per puse sumažėjusį smurto atvejų skaičių pastarųjų penkerių metų laikotarpyje?
– Reikia prisiminti, kad 2017-2018 m. buvo labai sunkūs. Matuko istorija sukėlė milžinišką atgarsį visuomenėje. Situacijos karštumą, temperatūrą jautėme labai stipriai. Tačiau praėjus tam tikram laikui įgavome pasitikėjimo, ėmėmės permainų. Turime situaciją, kai visose savivaldybėse veikia skyriai, kuriuose dirbantys kolegos visą parą reaguoja į vaiko teisių pažeidimus. Galiu pridurti, kad darbo turime tikrai nemažai. Per parą sulaukiame apie 110 pranešimų.
Nors nuo 2017 m. iki 2021 m. atvejų skaičius sumažėjo dvigubai, bet ta situacija nebūtinai yra reali. Buvo situacijų, kai pradinių klasių mokinys prieš kamerą prisipažindavo, kad jį mušė mama. Tačiau būdavo ir taip, kad vaikai nuotolinėse pamokose dalyvaudavo išjungę vaizdą ir garsą. Tikrai ne visada būdavo paprasta įvertinti situaciją ir grėsmes.
– 2021 m. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus padaugėjo 2,7 proc., tačiau net 49,3 proc. nepasitvirtino. Įvertinkite, kodėl taip yra?
– Norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2020-2021 metais gyvenome karantino sąlygomis. Nemažai pranešimų įprastai sulaukiame iš darželio auklėtojų, mokytojų. Tačiau didžioji dalis įstaigų tuo metu veikė nuotoliu. Tad, kaip jau ir minėjau prieš tai, bendrai tie skaičiai gali būti kitokie nei mes matome.
Labai svarbu, kad visuomenė reaguoja ir dalijasi įtarimais dėl galimo smurto ar vaiko teisių pažeidimo. Tačiau turime ir tokių situacijų, kad vaikas važiavo paspirtuku be šalmo, arba įvyko konfliktas mokykloje. Tad tikrai ne visos situacijos registruojamos, kaip vaiko teisių pažeidimas.
Sulaukę pranešimo, visada kontaktuojame su šeima, susitinkame su vaiku ir jo įstatyminiais atstovais. Tada įvertiname situaciją. Jei ir nebuvo užfiksuotas vaiko teisių pažeidimas, mūsų specialistai stengiasi patarti tėvams, ką jiems daryti. Todėl neabejotinai svarbus kiekvienas pranešimas, net ir tas, kuris nepasitvirtina.
– Statistika rodo, kad Lietuvoje dažniau smurtą patiria berniukai nei mergaitės. Kodėl?
– Kiekviena situacija yra individuali. Galbūt berniukai yra drąsesni kalbėti. Gali būti, kad esame jautresni pagal lytį, todėl prieš mergaites smurtaujama rečiau. Prieš vaikus įprastai smurtauja giminystės ryšiais susiję asmenys, artimiausi žmonės. Turime ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Tuo metu seksualinį smurtą daugiau patiria vaikai su ne giminystės ryšiais susijusiais asmenimis.
Daugiausia smurtaujama prieš 10-14 m. vaikus. Tai galima sieti su paauglyste, noru maištauti. Tėvai nebesusitvarko su vaiku ir griebiasi smurto. Turime nemažai smurto atvejų ir prieš neseniai gimusius kūdikius. Tas siejama su pogimdyvine situacija, prasidėjusia depresija. Kai nepavyksta susikalbėti vaiku, dalis tėvų randa tik vieną išeitį – smurtą. Taip tikrai neturėtų būti.
Mano žinutė būtų ta, kad jei kažkas išgyvenate sunkias situacijas ir matote, jog neįveiksite iššūkių vieni, kreipkitės į mus ir priimkite siūlomą pagalbą. Lygiai taip pat jums gali padėti artimieji, draugai. Svarbu kalbėti.
– Kokį smurtą yra sunkiausia pastebėti?
– Buvo sunku nustatyti psichologinį smurtą karantino metu. Situacijų buvo įvairių, bet nustatyti tokį atvejį, kai vaikai mokosi iš namų buvo labai sudėtinga. Seksualinis smurtas taip pat. Tačiau dėl tokio pobūdžio smurto vaikai anksčiau ar vėliau pradeda kalbėti. Kartais jie prabyla po kelių mėnesių ar net kelių metų.
Buvo situacija, kai žmogus viename miestelyje naudojo seksualinį smurtą prieš vaikus. Kai atėjo mūsų specialistai pas tų vaikų tėvus ir klausė, ką šie matė, pastebėjo, tai jiems buvo sunku patikėti, kad taip apskritai galėjo būti.
Svarbu pasakyti, kad mūsų tarnyba tik gauna informaciją apie galimą smurtą. Tada informuojame atitinkamas institucijas, kurios imasi veiksmų. Tos institucijos priima sprendimus – bausti ar ne. Buvo situacijų, kai reagavome į smurtą, o atvėrus situaciją paaiškėjo, kad jau keleri metai mamos draugas išnaudoja vaiką seksualiai.
– Kokiose šeimose yra įprastai smurtaujama?
– Smurtas neturi nei rūbo, nei amžiaus, nei statuso visuomenėje, nei išsilavinimo. Ne visada sudėtingose situacijose tėvams pavyksta išvengti smurto. Kartais tai lemia socialinių įgūdžių trūkumas, kartais priklausomybės. Bet vienos taisyklės nėra.
Karantino laikotarpiu sulaukėme labai daug pranešimų, kai vaikai arba vienas iš tėvų teigė, kad nėra užtikrinama vaiko teisė matytis su motina ar su tėvu. Tokių pranešimų skaičiai praėjusiais metais stipriai išaugo. Karantinas tik išryškino tas problemas.
Tačiau kiekvienas vaikas turi teisę turėti ir mamą, ir tėtį. Šią problemą matome. O draudimą matytis su vienu iš tėvų galima traktuoti, kaip psichologinį smurtą. Noriu paraginti tėvelius tarpusavyje ieškoti sprendimų. Skiriasi pora, bet ne tėvai. Tad bent jau iki 18 metų abiem tėvams privaloma rūpintis vaiku.
– Praėjusiais metais net 6670 atvejais reikėjo užtikrinti saugią aplinką vaikams. Pakomentuokite šį skaičių.
– Skaičiai dėl vaikų perkėlimo į saugią aplinką kasmet yra panašūs. Didžioji dalis situacijų –kai atvyksta vaiko teisių specialistai, o tėvai būna apsvaigę nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų. Matome realiu laiku, kad jie negali pasirūpinti vaiku. Tada vaikas ar keli vaikai įprastai būna apgyvendinami pas giminaičius. Apie 70 proc. atvejų apgyvendinama su giminėmis. Mūsų tikslas yra apgyvendinti vaiką su pažįstamu žmogumi – močiute, dėde, teta, kaimynu. Vėliau vaikai daugeliu atveju grįžta pas savo tėvus.
Bet yra šeimų, kuriose problemos įsisenėjusios. Tam yra laikinosios priežiūros institutas, kai 30 dienų laikotarpiui pasitelkiame artimus giminaičius. Taip pat turime galimybę apgyvendinti šeimą krizių centre. Jame šeimai iki 12 mėnesių gali būti teikiamos paslaugos. Pagrindinis tikslas – išsaugoti vaiką šeimoje, kad jis augtų su savo tėvais.
Jeigu tėvams nepavyksta įveikti priklausomybių arba jie atsisako priimti siūlomą pagalbą, tenka imtis kitokių sprendimų. Yra atvejų, kai patys vaikai skambina ir sako, jog nebegali gyventi su mama ar su tėvu, nes ji ar jis nuolat smurtauja. Vaiko nuomonė yra aiškiai išsakoma. Tada inicijuojame atvejo vadybą. Net metus ar ilgiau teikiamų paslaugų tikslas išlieka tas pats – grąžinti vaiką į šeimą. 2021 metais 41 vaikas grįžo į šeimą.
Būna ir sudėtingesnių atvejų. Vienas pavyzdžių, tėvai gyveno skyriumi. Du vaikai augo su mama, tačiau ji mirė nuo ligos. Tėvas neturėjo artimo ryšio su vaikais. Jis priėmė sprendimą auginti tik vieną vaiką iš dviejų. Čia nėra kalbos apie socialinių įgūdžių trūkumą ar kokias nors priklausomybes, tiesiog tėvas priėmė tokį sprendimą.
– Dėl galimo smurto prieš vaikus sulaukiate prisistatyti nepanorusių žmonių skambučių. Kas slypi po anoniminiais pranešimais?
– Tai yra žmonių pasirinkimas. Gali būti situacijų, kai skambina giminaičiai, kaimynai, kurie mato situaciją, tačiau nenori būti identifikuoti.
– Viena yra tiesioginis smurtas prieš vaikus, kita, kai jų akyse nukenčia vienas iš tėvų. Kiek ši problema aštri?
– Be abejo, tai taip pat yra smurtas. Vaikui nėra užtikrinama saugi aplinka. Karantino metu buvo daug smurto artimoje aplinkoje. Tikrai nereiktų vaikų įtraukti į savų problemų sprendimą. Tėvų tarpusavio smurtas vaiko akyse taip pat yra traktuojamas kaip smurtas prieš vaikus.
– Pabrėžiama, kad vaiko atskyrimas nuo biologinių tėvų yra kone paskutinė priemonė, kurios imamasi. Kada yra akivaizdu, kad vaikas negali augti su tėvais?
– Tada, kai yra tiesioginė grėsmė vaiko gyvybei. Svarbu paminėti, kad jei atvykę matome, jog tėvai negali pasirūpinti vaiku, kaip įmanoma greičiau stengiamės suteikti pagalbą. Pasitelkiame artimus giminaičius arba krizių centrą.
– Minėjote, kad sulaukiate pačių vaikų skambučių su pagalbos prašymais. Kiek yra svarus paties vaiko žodis priimant sprendimus dėl gyvenimo šeimoje?
– Vaiko nuomonė mums yra svarbiausia ir tai yra viena iš mūsų esminių vertybių. Į vaiko nuomonę yra atsižvelgiama nuo pat tos akimirkos, kai jis gali pasisakyti ir ją suformuluoti.
– Iki šiol pasigirsta nuomonių, kad „šiais laikais Lietuvoje vaikui nebegalima nei ausies nusukti, nei diržu per užpakalį suduoti“. Esą, kas anksčiau būdavo norma, dabar yra tabu. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Tas požiūris „mane taip auklėjo, tai ir aš taip auklėju“ iki šiol egzistuoja. Tačiau Lietuvoje galioja nemušimo įstatymas. Mes nebetaikome fizinių bausmių savo vaikams. Smurtauti prieš vaikus negalima.
Yra daug informacijos apie tai, kaip teisingai bendrauti su vaiku, kaip ieškoti būdų spręsti problemas. Kiekvienas vaiko augimo etapas atneša tam tikrus iššūkius. Atvejai individualūs, sunku kažką patarti.
Tačiau reikia nepamiršti, kad tėvystės laikotarpiu auginame ne tik vaikus, bet ir patys augame kaip tėvai. Daug naujų dalykų išmokstame. Vyksta nuolat mus auginantis procesas. Gali būti, kad kažkada nepavyksta. Gali būti, kad kyla didelis pyktis.
Tėvystė yra banguojanti, bet bendra nuostata – reikia sutarti šeimoje, kad čia nesmurtaujama, nesukama ausis ir neišsitraukiamas diržas. Mes nenaudojame netoleruotinų auklėjimo priemonių šeimoje. Vienoje apklausoje nemenka dalis apklaustųjų pasisakė, kad ausies nusukimas nėra smurto forma. Galiu pasakyti, kad ausies sukimas yra smurtas ir ne kitaip.
– Kokia vaikų karta auga Lietuvoje?
– Pažiūrėjus į vaikus ir dirbant su jais galiu pasakyti, kad auga nuostabūs, imlūs, prisitaikantys, kupini idėjų vaikai. Viskas bus gerai su Lietuva. Svarbiausia – mylėti. Vaiki yra ne tik ateitis, bet ir dabartis.
