• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai prieš dvejus metus kalbėjomės su Londone gyvenančia jauna fotografe Indre Šerpytyte, pokalbio pabaigoje ji prisipažino: “Didžiausia mano svajonė - tapti pasaulyje pripažinta menininke”. Neseniai keturis Indrės darbus įsigijo Londono “Viktorijos ir Alberto” muziejus.



Tarp penkių geriausiųjų

Kai prieš dvejus metus kalbėjomės su Londone gyvenančia jauna fotografe Indre Šerpytyte, pokalbio pabaigoje ji prisipažino: “Didžiausia mano svajonė - tapti pasaulyje pripažinta menininke”. Neseniai keturis Indrės darbus įsigijo Londono “Viktorijos ir Alberto” muziejus.



Tarp penkių geriausiųjų

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šią savaitę Londono “Hoopers” galerijoje atidaryta penkių Karališkojo meno koledžo magistrantų baigiamųjų darbų paroda. Čia galima išvysti ir I.Šerpytytės projektą “(1944-1991)”. Spalį į Indrės darbų parodą pakvies Lietuvos ambasada Londone.

REKLAMA

Šiandien Indrei - 25-eri. Į Didžiąją Britaniją su mama ji išvyko būdama vos 14-os. Čia baigė fotografijos bakalauro studijas Braitono universitete, o prieš porą savaičių jai buvo įteiktas prestižinio Karališkojo meno koledžo magistrės diplomas. Prieš trejus metus už pirmąjį savo fotografijų projektą “Tylos valstybė” Indrė pelnė svarų įvertinimą - Džervudo fotografijos apdovanojimą, po jo sekė parodos Londone, Edinburge, Niujorke.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien I.Šerpytytės darbų galima rasti ir privačiose garsių Londono kolekcionierių kolekcijose. Kitais metais jie bus eksponuojami “Viktorijos ir Alberto” muziejuje. Šiemet čia galima išvysti keletą kito lietuvio, fotografijos metro Antano Sutkaus kūrinių.

“Man tai savotiškas žingsnis į aukštesnį lygmenį”, - šypsosi Indrė, trumpam grįžusi į Lietuvą ir pakvietusi puodelio kavos.

Paslaptingieji pastatai

Prestižinį muziejų suintrigavusiose I.Šerpytytės fotografijose - Lietuvos istorijos tarpsnis. “Pradėjusi plačiau domėtis savo gimtosios šalies istorija, apsilankiau Genocido aukų muziejaus internetiniame puslapyje ir aptikau ten buvusių KGB pastatų adresus. Mane tai labai sudomino. Tie namai - nežinomi, nematomi Lietuvos istorijoje, žmonės apie juos vengia kalbėti. Mane sudomino šių pastatų architektūrinė paslaptis. Tai, kaip jie pasikeitė per karą, ir kad juose vis dar gyvena žmonės, - pasakoja Indrė apie pačią savo magistrinio darbo užuomazgą. - Praėjusį rudenį atvažiavau į Lietuvą. Buvo labai šalta, daug lijo, tokia depresuota kelionė... Su draugu pradėjome važinėti ir ieškoti tų pastatų. Kai kurių jau neberadome. Tik pastebėjome savotišką sistemą - dauguma namų buvo arba pagrindinėje gatvėje, arba prie bažnyčios. Matyt, reikėjo, kad žmonės žinotų, jog iš ten juos visą laiką stebi stribai”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per tris dienas fotografė aplankė 30 adresų. Daugiausia Vilniaus apylinkėse. Nors iš viso tokių pastatų Lietuvoje yra apie 90, nufotografuoti visų jų nepavyko - nepakako laiko. Juk kas galėjo pagalvoti, kad saulė Lietuvoje rudenį leidžiasi vos ne ketvirtą vakaro!

Be to, kelis kartus Indrei teko susidurti su nustebusiais gyventojais. Tik viena senyva moteriškė žinojo, kad gyvena buvusioje KGB būstinėje. Tuo tarpu fotografuojant šalia vienos gamyklos net kilo konfliktas. Gamyklos direktorė grasino iškviesianti policiją ir gal pusvalandį kvotė jauną fotografę, ko ji čia ieškanti.

REKLAMA

Fantaziją išlaisvino Paryžius

Grįžusi į Angliją Indrė pagal parsivežtas nuotraukas pradėjo kurti modelius. Pirmiausia - popierinius. Tačiau maketukams trūko gyvybės. Vėliau pradėjo naudoti lazerines technologijas. Bet ir tai netiko...

“Tai buvo labai ilgas procesas. Galiausiai man net atrodė, kad nieko gero iš to neišeis, - pasakoja Indrė. - Ir tada laimėjau stažuotę Pa-ryžiuje. Trims mėnesiams gavau studiją ir butą pačiame Paryžiaus centre. Mane sudomino vienas šio miesto pastatas, buvusi tranzitinė koncentracijos stovykla. Iš čia žmonės būdavo tremiami į Aušvicą. Šiandien jį okupavę imigrantai iš Afrikos. Iš tikrųjų tas pastatas per tiek metų nedaug tepasikeitė. Sukūriau jo skulptūrą iš cukraus. Ji mane ir įkvėpė grįžti prie Lietuvos projekto, pamąstyti, kaip jį galima susieti su lietuvišku menu”.

REKLAMA

Įkvėpta Paryžiaus ir beprotiškiausių idėjų, Indrė Kaune susirado medžio drožėją. Siuntė jam savo nuotraukas ir prašė, kad šis išdrožtų pastatų maketus iš medžio. Galiausiai ji turėjo visų iki vieno buvusių KGB pastatų medines kopijas, sukurtas pagal jos fotografijas. Medinukus I.Šerpytytė fotografavo iš naujo. Kol galiausiai tai ir virto meno kūriniais, suintrigavusiais net didžiausius Londono meno gurmanus.



Pasaulio vaikas su lietuvišku pasu

Dirbdama su projektu “(1944-1991)” Indrė perskaitė ne vieną partizanų istoriją, fotografavo gūdžius Lietuvos miškus, kūrė pastatų eskizus sąsiuvinyje. Įdomu, o tuo pat metu ir kiek keista girdėti, su kokiu užsidegimu Anglijoje didžiąją dalį gyvenimo praleidusi jauna moteris kalba apie Lietuvos istoriją. “Anksti išvažiavau iš Lietuvos, bet man įdomu, iš kur mes atėjome, kokie esame. Užsidegiau parodyti, kas buvo praeityje, kad tai nebūtų užmiršta ir kad jauni žmonės tuo didžiuotųsi”, - sako I.Šerpytytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors dauguma Indrės draugų - britai, ji pati mąsto ir sapnuoja angliškai, o svetur gimusios jos jaunesnės sesutės lietuviškai jau nekalba, ji pati iki šiol turi tik lietuvišką pasą. Ir sako turėsianti tol, kol Lietuvoje nebus pripažįstamos dvi pilietybės. “Lietuviškai visada kalbu tik su mama. Esu pasaulio vaikas, bet mano šaknys - Lietuvoje. Ir aš tuo didžiuojuosi”, - šypsosi Indrė.

Kol kas Indrė tikrai nedega noru pabėgti iš amžinai judraus Londono. Pavargusi nuo žmonių ji važiuoja pas mamą, gyvenančią šalia miško. Arba su draugu sėda ant dviračių ir mina į vieną iš daugybės Londono parkų. Indrės mylimasis, britas, prekiauja ekologiškomis arbatomis. Tačiau ji purtydama galvą juokiasi tikrai nesanti ekologiško maisto snobė.

REKLAMA

“Gyvename tarp pirmosios ir antrosios Londono zonos, beveik centre, menininkų rajone, - pasakoja fotografė. - Londonas - toks miestas, kuriame gyvenimas visą laiką sukasi. Nesvarbu, kurią valandą ko panorėsi - visko gausi. Kai nuvažiuoji pas mamą, atrodo, kad žmonės viską taip lėtai daro... Kartais Londone jautiesi vienišas, jei neturi bendraminčių. Bet ten, kur gyvename, mus jau visi pažįsta, sveikinasi, susidarė savotiška bendruomenė. Taip gyventi maloniau”.

Baigusi magistro studijas, kol kas Indrė nesuka sau galvos dėl ateities. Dabar didžiausias jos rūpestis - rasti Londone studiją, kur galėtų kurti visą vasarą. O rudenį galbūt pavyks įgyvendinti dar vieną svajonę - dėstyti fotografijos meną studentams.

Algė RAMANAUSKAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų