Apie klimato situaciją Lietuvoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja klimatologas, Vilniaus universiteto (VU) lektorius dr. Justinas Kilpys ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos („Meteo.lt“) hidrologas Rytis Veverskis.
Praėjusį savaitgalį pasklido žinia, kad naujasis pramoginis Vilnius miesto laivas, kuris plaukia upe, negali plaukti, nes tiesiog yra per daug vandens. Gyventojai juokėsi, bet galbūt jūs, kaip hidrologas, galite paaiškinti, kodėl taip nutiko?
R. Veverskis: Kadangi laivas plaukia Nerimi, o Neries krantinės yra įbetonuotos, tai visa upės hidrodinamika po tokių liūčių pasikeičia, vandens lygis labai pakyla. Jeigu gerai prisimenu, per tris paras Neries vandens lygis pakilo per pusę metro, kas yra visai didelis šuolis. Natūralu, kad dėl to gali sutrikti laivyba.
Per kiek laiko vanduo gali nuslūgti iki reikiamo lygio?
R. Veverskis: Kadangi tai yra poplūdis, kaip ir minėjo Justinas, jis yra intensyvus. Greitai prasideda, bet ilgai ir neužsilaiko. Jau dabar vandens lygis stabilizavosi ir pradėjo kristi.
J. Kilpys: Važiuodamas į studiją, mačiau, kad laisvas jau plaukia. (Šypteli.) Jeigu aš teisingai supratau situaciją, tas laivas nėra pritaikytas labai dideliam srovės greičiui, tai yra debitui, ir tada dėl saugumo juo nebuvo plaukiama.
Dažniausiai mes turėsime situaciją, kai laivai galės plaukti Nerimi, bet pavasario potvynio metu arba vasaros poplūdžių metu gali būti, kad laivas bus sustabdytas.
Štai jau tokie minusai, nors laivas galbūt nė neplauks ištisus metus. Ar jis buvo gerai suprojektuotas, pagamintas?
J. Kilpys: Mano asmenine nuomone, tai buvo daugiau viešųjų ryšių akcija. Pavadinti tuos laivelius viešuoju transportu tai irgi yra apgaulė. Jeigu tai būtų viešasis transportas, tada galėtum su tuo pačiu bilietėliu įlipti į laivelį, tada į troleibusą. Tai būtų viešojo transporto dalis.
Dabar tai yra pramoginis laivelis, skirtas galbūt net labiau miesto svečiams, kurie atvyksta į Vilnių. Ir viskas su tuo yra tvarkoje. Iš tikrųjų, labai smagu, kad yra tie pramoginiai laiveliai, skirti pamatyti miestą iš upės perspektyvos, aks tikrai atveria naują požiūrį į miestą.
Bet tai nėra viešasis transportas ir mes neturėtume į jį taip žiūrėti ir piktintis, kai tas „viešasis transportas“ nebeveikia, nes pakilo vandens lygis. Taip, tai yra pramoginis laivelis ir nieko tokio, jei jis kartais ir negali plaukti.
Kiek žinome, miestai turi tam tikrus planus, kaip pasiruošti klimato kaitai. Kokie miestai turi šiuos planus ir kas juose parašyta?
J. Kilpys: Lietuvoje apie 10 savivaldybių (galbūt jau dabar yra ir daugiau), kurios yra pasirengusios klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio planus.
Tai yra Vilnius, Klaipėda, Panevėžys, Utena, Ukmergė, Tauragė, Varėna... Tai labai skirtingo dydžio savivaldybės. Viskas labai priklauso nuo tų savivaldybių iniciatyvos ir kiek patys savivaldybės darbuotojai pastebi tas problemas.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susidurs visos savivaldybės, nepriklausomai nuo jų dydžio, yra karščio bangos ir intensyvios liūtys. Tai ypač svarbu urbanizuotose teritorijose – miestuose.
Gal mažiau svarbu kaimiškose savivaldybėse, kur nėra didelių miestų, tada karščio bangas lengviau išgyventi, o liūtys padaro mažiau žalos, nes natūraliai gamtoje tie krituliai yra dalinai sulaikomi augalijos, įvyksta infiltracija į dirvą, kuri nėra uždengta asfaltu ar betonu. Tada visi tie procesai lėtesni ir juos lengviau išgyventi negu urbanizuotose teritorijoje.
Didžiausi iššūkiai yra urbanizuotose teritorijose. Priemonės šiek tiek skiriasi nuo savivaldybės ir kokie ten yra iššūkiai, bet pasikartoja tas pats.
Tai yra miesto šilumos sala. Kadangi mieste yra daug betono ir asfalto, jis įkaista daug labiau negu visos apylinkės.
Kitas iššūkis – lietaus nuotekų sistemos, kurios labai daug kur tikrai yra pasenusios arba nepritaikytos prie tokio kritulių kiekio. Visur istorija yra labai panaši.
Viena geriausių, pačių universaliausių priemonių yra žaliosios zonos. Kartais mes pašaipiai žiūrime į tuos, kurie stengiasi išgelbėti vieną medį, bet iš tikrųjų medis mieste yra labai svarbus, jis atlieka kelias funkcijas.
Padeda karščio bangų metu – jis veikia kaip kondicionierius: sumažina aplinko temperatūrą net keliasdešimt laipsnių, teikdamas šešėlį, valydamas orą.
Lietaus metu jis sulaiko vandenį, tai yra vanduo ne taip staigia nuteka į upes ar į lietaus nuotekų sistemas. Lietų sulaiko pirmiausia lapai, po to kamienas, šakos, tada dalis pasiskirsto į šalia esantį dirvožemį ir taip lietus lėčiau nuteka ir nesukelia tokio streso lietaus surinkimo sistemoms.
Taigi žaliosios zonos yra pats geriausias būdas išspręsti visą puokštę klimato kaitos problemų. <...>
Žinome, kad kartais yra ir lokalių liūčių, kurias gali būti sunku prognozuoti. Kiek jūs, hidrologai, galite apskaičiuoti tikimybę, kiek iškris kritulių? Ar galime tikėtis tiek daug kritulių ir rugpjūtį?
R. Ververskis: <...> Ilgalaikėje perspektyvoje rugpjūčio mėnesį prognozuojama, kad kritulių iškris apie 20 procentų virš standartinės klimato normos. Tačiau į tokias prognozes reikėtų žiūrėti labai atsargiai. Trečiai, ketvirtai ir tolimesnėms savaitėms prognozės nėra tokios tikslios, jos labiau skirtos numatyti tendenciją, ar mėnuo bus šaltesnis ar šiltesnis, drėgnesnis ar sausesnis.
Daugelis klausia, kokia bus likusi vasara. Ar gali būti, kad mes meteorologinės vasaros prasme dar įlipsime į rugsėjo mėnesį?
J. Kilpys: Pastaraisiais dešimtmečiais tikrai tampa standartu, kad bent jau pirmoji rugsėjo savaitė dažnai būna klimatologinės vasaros dalis. Klimatologine vasara vadinamas laikas, kai dienos temperatūra yra aukštesnė negu 15 laipsnių. Tai čia yra paros vidurkis.
Praeitais metais iš esmės visas rugsėjis buvo vasara. Jeigu pasitaikytų ir šiais metais, vasaros laikotarpis galėtų išsitęsti.
Ką tik pasibaigusi liepa buvo labai artima vidurkiui, šiek tiek net aukštesnė už vidutinę. Mes apie ją kalbame kaip apie šaltą, lietingą. Ne, ji buvo labai normali, tipinė lietuviška vasara pagal temperatūrą.
Kritulių kiekis buvo didelis, bet kaip Rytis minėjo, koks bus rugpjūtis, pasakyti labai sunku. Žiūrint į statistiką, ilgamečius duomenis, kad būtų du iš eilės labai lietingi mėnesiai, yra labai maža tikimybė.
Ir pernai ir šiemet kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje, matėte labai didelius, stiprius, audringus reiškinius. Pavyzdžiui, krušos prikrenta tiek, kad galima kasti ledėkus kaip sniegą. Ar Lietuvoje gali būti tokių stiprių reiškinių?
J. Kilpys: Gali būti. Kaip ir paminėjote, tai buvo kaimyninėse valstybėse. Keičiantis klimatui, atmosfera šyla ir daugėja vandens garų. Tai yra du pagrindiniai ingredientai, reikalingi tokioms konvencinėms vasaros audroms.
Susidarius tinkamoms sąlygoms, tokios intensyvios konvekcinės liūtys gali būti ir Lietuvoje. Ką turiu omenyje, kai sakau konvekcinės liūtys – tai yra perkūnija, kruša, škvalas, galbūt net ir viesulas gali formuotis.
Šiais metais žmonės, kurie seka orus, stebi gamtą, fiksavo, kai nuo debesies jau pradėjo formuotis viesulo piltuvas. Jis nesusiformavo pilnai iki pat žemės, bet tai irgi parodo, kad sąlygos labai intensyvioms konvekcinėms audroms buvo tinkamos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
