Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dėmesio centre +“ Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas atskleidė, kaip saugomos maisto atsargos bei vaistai Lietuvoje ir ko ketinama imtis, kad karo atveju tai būtų kuo labiau prieinama
Kiek žmonių bus galima pamaitinti ir kokį laiką? Kaip jūs pats manote?
Aš manyčiau, mes galėtumėme startuoti su milijonu mūsų piliečių.
Valstybė turėtų atsargų milijonui žmonių, taip? Suprantu, kad nesvarbu, kur tai guli, bet tai turėtų būti tam tikruose prekybos centruose, jų apyvartiniuose sandėliuose rezervuoti tam tikri dalykai milijonui žmonių? Kuriam laikui?
Mėnesiui laiko. Mūsų toks yra skaičiavimas, kad tai būtų racionalu ir įmanoma padaryti. Aišku, mes žiūrėtume į Skandinavijos valstybes, į Šiaurės valstybes, kurios turi 50 metų patirties su tokiomis sistemomis veikiančiomis.
Galbūt, ambicija yra ir visam gyventojų skaičiui, bet aš manyčiau, jeigu startuojam su tokiu skaičiumi, jis pakankamai ambicingas ir realus, jog mes galėtumėm tai įgyvendinti.
Maisto deficito nėra
Ar jūs kalbėjote preliminariai su prekybos tinklais? Jiems tai įdomu – laikyti mėnesį tam tikrą produktų kiekį? Jie galėtų tai?
Jie galėtų tą padaryt, juolab, kad tai gal net neturėtų būt visą mėnesį. Galėtų būt apyvartą tam tikra, kad, tarkim, kažkokią tai dalį parduoda, bet paskui jie žino, kad užsakymas ateina ir tos atsargos pasipildo.
Bet aš dar norėčiau pastebėti, kad ne vien tik tai yra rezervavimo sutartis. Yra, kas labai svarbu, kad iš tikrųjų maisto deficito Lietuvoje nėra. Jo yra perteklius, mes eksportuojame. Ir mes turime turėti sistemą, kad matytumėme gamintojus ir matytume potencialą, kiek ten to maisto yra atskirose gamybos įmonėse. <...> Ten miltai ir duona, ir visi kiti dalykai. Tai iš tikrųjų ta pati mėsa.
Aš noriu pasakyt, kad tas potencialas, kurį mes turime iš gamintojų pusės, kelis kartus viršija mūsų poreikį. Tai šitoje vietoje, jeigu mes žinome sistemą, kur yra, kur galima tuos maisto produktus surasti, ir įgyvendinus tam tikrus logistinius klausimus, kuriuos mes turime irgi spręsti, mes tada turėtumėme šimtaprocentinį apsirūpinimą maistu.
Tai milijonui žmonių mėnesiui laiko. Kada tokia sistema galėtų būti Lietuvoje?
Šiais metais. Mes norime startuoti šiais metais, kad galėtumėme metų pabaigoje jau pasidžiaugti rezultatais, kad mes turime sutartis.
O kiti pusantro milijono žmonių?
Matot, aš, kaip ir minėjau, yra alternatyva būtent kalbant apie gamintojus, kada savivaldybės gali įsijungti. Mes irgi kalbamės su savivaldomis.
Tai milijonui sprendimas būtų centralizuotas, valstybinis. Tai, kiek ketinama tam išleisti pinigų?
Aš nenorėčiau tų skaičių labai tikslių pasakyti. Mes esame paskaičiavę 5–7 milijonus. Čia būtų metams laiko.
Tai dabar valstybė neturi nei to elevatoriaus, nei tų atsargų? Dabar tokia pusiau plika, pusiau basa? Kalbant apie maisto atsargas ir vandens.
Ne, aš nepasakyčiau. Mes žinome, kad grūdų tikrai yra, jeigu mums reikėtų juos rasti, mes juos labai nesunkiai surastume. Tai čia nėra didelė problema. Rekvizicijos ir visos kitos galimybės, tarkim, konflikto metu, karinio konflikto metu – jos egzistuoja. Tai mes tą galima irgi šitoje vietoje užtikrinti.
Taigi taip, kad nėra maisto ir mes neturėtumėme, nežinotumėme, kur jo paimt, tai tikrai taip nėra. Aišku, sausų davinių tam tikras skaičius yra, kurio aš negaliu atskleisti, nes tai yra nevieša informacija. Yra ir rezervavimo sutarčių tam tikras skaičius.
Keis medicinos sektorių
Viena iš pamokų Ukrainoje – sveikatos apsaugos sistemos nepasiruošimas. Ir ką ukrainiečiai kalba, žinoma, ir viešai apie tai, kad jų sistema pati ilgai neigė arba iki pat karo pradžios neigė galimą karą, nenorėjo gąsdinti žmonių. Dėl to nebuvo aišku nei antibiotikų atsargos, nei tai, kaip medikai gali juos naudoti – niekas. O Lietuva?
Maisto sektorius ir vaistų arba medicininės įrangos sektorius yra tie, kurie labiausiai yra kaip tik ir procese, kada mes keisime koncepciją.
Kur yra blogiausia padėtis?
Ne tai, kad blogiausia, bet ji, galbūt, tokia buvo nelanksti, labai centralizuota. Ukrainos ir ne tik Ukrainos pavyzdžiai rodo, kad reikia sistemą turėti decentralizuotą, kad būtų galima turėti kuo daugiau taškų, kad būtų paskirstymas, logistika paprastesnė, kad prieinamumas būtų pririštas prie pačių ligoninių, o ne kažkur tai vienoje iš vietovių, netoli Vilniaus, viskas sudėta į vieną vietą. Tai nėra protinga.
Kaip dabar Lietuvoje?
Taip. Tai šioje vietoje mes turime spręsti decentralizavimo klausimą ir mes jį pakankamai gerai sprendžiame.
Atsargas laikytų pačios ligoninės?
Ir ligoninės, ir dar papildomi regioniniai centrai, kur būtų galima subalansuoti, jeigu kažkur tai trūkumas, kad šiek tiek tas paskirstymas būtų tolygus pagal grėsmę ir pagal tam tikrą regioniškumą, ir ten, kur yra didžiausias poreikis.
Ligoninės irgi labai svarbu. Mes dabar žiūrime į 14 ligoninių per visą Lietuvos teritoriją, į kurias Sveikatos apsaugos ministerija deda labai daug vilčių ir decentralizuoja daug procesų. Žiūrime, kad veiklos tęstinumas būtų užtikrintas ir dėl vandens tiekimo, dėl elektros generavimo alternatyvaus, dėl maisto tiekimo, dėl medikamentų ir visų kitų dalykų.
Iš esmės tai būtų svarbiausios gydymo įstaigos bet kokios krizės atveju?
Taip.
Tai yra didžiausios ligoninės, ar čia kažkas dar specifinio?
Didžiausios ligoninės irgi, žiūrint šiek tiek į žemėlapį, kad būtų tam tikras išsidėstymas regioniškas ir apimtų visą Lietuvos teritoriją.
Daugiau sužinokite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
...... O gal tegul sąrašus parodo,kam paskaičiavo jog maisto neklius ir į slėptuves nepaklius, nors tiems išmokėti, kad patys pasiruostu.....
