Smuikininkė Rasa Žukauskaitė jau penkerius metus gyvena Vokietijoje. Jauna moteris gali pasigirti gausybe įvairių konkursų apdovanojimų, bet gyvenimas mėgsta pokštus – netrukus garsiausiais Europos koncertų sales iškeis į unikalių kvapų ir spalvų kupiną Indiją. Nors atvirai prisipažįsta, kad labai myli savo šalį, kol kas į Lietuvą grįžti neketina. Apie tai, koks gyvenimo svetur skonis, skaitykite Balsas.lt interviu su smuikininke.
– Ketinate netrukus vykti į Indiją, papasakokite, koks jūsų kelionės tikslas?
– Indijoje teko lankytis prieš dvejus metus kartu su orkestru. Ten buvo surengti septyni koncertai skirtinguose Indijos miestuose. Viešėdama Indijoje susipažinau su vokiečiu muzikantu, kuris jau seniai sukūręs šeimą Indijoje, bet aktyviai rūpinasi šalių kultūriniu bendradarbiavimu ir jam kilo mintis, kad mums reikia kartu pagroti, o aš, žinoma, sutikau. Tiesa, mūsų bendro projekto rengimas užtruko dvejus metus, nes Indijoje klasikinė muzika populiarėja tik dabar. Nors mūsų vakarietiškoji ir Indijos kultūros labai skirtingos, mes vieni kitus atrandame.
Mano tikslas – pasaulį padaryti truputį geresnį, o muzika yra viena iš kalbų, kurią supranta visi, nepriklausomai nuo to, kurioje žemės rutulio pusėje žmogus gyvena.
Indijoje įvyks keturi koncertai bei meistriškumo kursai Kala Akademy, kur mokosi apie 800 studentų.
Taip pat Indijoje manęs laukia vienas neįprastas susitikimas: ten manęs laukia labai gabi 11 metų mergaitė. Ši mergaitė yra kilusi iš Indijos lūšnynų, bet dėl jos talento jai jau suteiktas studijų finansavimas Indijoje. Jos rėmėjai nori, kad ji turėtų galimybę pastudijuoti Europoje. Tai labai gabus ir talentingas vaikas. Aš su ja dirbsiu apie penkias dienas ir pabandysiu kokiu nors būdu jai padėti. Labai svarbu įvertinti, kokios jos galimybės ir ko jai reikia, kad galėtų pradėti mokytis svetur. Gali būti, kad šia mergaitei reiks ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir instrumento.
– Minėjote, kad ir anksčiau teko lankytis Indijoje, kokį įspūdį paliko ši šalis?
Kadangi kelionėje prieš dvejus buvo intensyvus koncertų grafikas – nebuvo labai daug laiko šalies pažinimui, bet stengiuosi pamatyti kuo daugiau. Ar mačiau tikruosius šiukšlynus? Kylant lėktuvu jau už oro uosto sienos matosi iš popierinių dėžių pastatyti namukai. Žmonės tikrąja to žodžio prasme gyvena kartoninėse dėžėse, ten pat valgo, miega. Dažnai stalą atstoja laikraštis, o maistas gaminamas ant laužo, tačiau visi yra laimingi. Patys indai sako, kad gyvenime niekas nepriklauso nuo religijos ar kitų dalykų, bet kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas ir visai nesvarbu, kokiomis sąlygomis jis gimė, užaugo, kuo jis tapo gyvenime ar netapo.
– Ar toks indų požiūris į gyvenimą ir paskatino jus vykti į Indiją?
Nuvykusi ten, pati jaučiuosi labai laiminga, nors, palyginti su vietiniais gyventojais, aš gyvenime turiu labai daug. Juk mes visuomet daugiau ar mažiau esame dėl ko nors savo gyvenime nepatenkinti – ypač lietuviai. Nors turime visko labai daug, dar būtinai ir padejuojame – „tas netinka“, „politikai blogi“. Indijoje žmonės neturi nieko, bet yra labai laimingi ir jų laimė yra užkrečianti.
– Norėjote pamatyti, koks gyvenimas yra Vokietijoje, o dabar tą patį sakote apie Indiją, galbūt planuojate ten pasilikti?
Šį kartą vykstu mėnesiui, bet apskritai tokio varianto neatmetu. Šiandien aš gyvenu patogų gyvenimą Vokietijoje, groju tą muziką, kuri man patinka, dirbu su įdomiais žmonėmis, aukšto lygio muzikantais – tai dalykai, kurių norėjau, bet Vokietija yra labai racionali šalis, o mes, menininkai, retai kada būname racionalūs. Man ši šalis yra per šalta, žmonės nesileidžia į gilesnius pamąstymus, dauguma žmonių kuo nors nepatenkinti, nes neužima atitinkamos socialinės padėties, neuždirba pakankamai, kad nusipirktų prabangų automobilį, išvyktų į prabangią kelionę ir pan. Man viso to reikia mažiausiai – jei žmogus yra nelaimingas, tai jokie pinigai jo laimingu nepadarys.
Šiandien, klausdama savęs, ar galėčiau likti Indijoje, atsakau, neigiamai, bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Rasa Žukauskaitė gimė 1986 birželio 16 dieną muzikų šeimoje. Smuiku pradėjo groti nuo šešerių metų. Pradžioje mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, o 1998 įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, doc. U. Jagelaitės smuiko klasę, vėliau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur studijas tęsia doc. U. Jagelaitės smuiko klasėje. 2007/8 metais laimėjo ERASMUS stipendiją ir studijas Vokietijoje, Mannheim´o aukštojoje muzikos ir vaizduojamųjų menų mokykloje, prof. Susanne Rabenschlag (Verdi Quartett) klasėje, kurioje 2012 m. gavo magistro laipsnį, bei tęsia studijas solistinėje ir orkestro solisto aspirantūroje. B. Dvariono respublikiniuose konkursuose 2000 m. ir 2002 m. smuikininkė pelnė diplomantes vardus, o tam pačiam konkurse 2004 m. tapo laureate. 2004 m. Tarptautiniame konkurse Italijoje Citta di Barletta laimėjo Grand Prix. 2005 respublikiniame R. Katiliaus vardo konkurse pelnė 1-ąją vietą. Tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse „Muzika be sienų“ 2007m. iškovojo Grand Prix.
