Apie tai laidoje pasakojo vaikų ligų gydytojas prof. Rimantas Kėvalas.
Kaip jūs vertinate šias visuomenėje kylančias bangas? Ką jos rodo?
R. Kėvalas: Kai kilo šios bangos, apie šią šeimą jau žinojau iš viešosios erdvės. Prisiminiau pernai, man atrodo, skaitytą Taros Westover knygą „Apšviestoji“. Tai autobiografija apie JAV, Aidaho valstijoje, gyvenančią mormonų survivalistų šeimą.
Jų principai buvo labai panašūs į tai, ką dabar kalbame apie šią šeimą: vaikai buvo gimdomi namuose, neturėjo gimimo liudijimų, nelankė mokyklos, šeima absoliučiai nepripažino medicinos, joje buvo ir smurtaujama.
Aišku, jie ruošėsi pasaulio pabaigai. Tik pabėgusi iš savo šeimos Tara Westover nuostabioje autobiografijoje aprašė, kaip ji, jos broliai ir seserys praleido visą vaikystę. Galbūt tai nėra labai svarbu, nes tai susiję su tam tikrais Amerikos įstatymų ypatumais, tačiau grįžę į Europos ir Lietuvos realybę turime susitarti, kas yra kas.
Kas yra vaiko nepriežiūra? Ji gali būti fizinė – kai vaikas blogai aprengtas, nepamaitintas ar nepakankamai maitinamas. Medicininė – kai vaikui susirgus jo neveža pas gydytojus, užsiima savigyda. Emocinė – kai vaikas nuolat auga psichologinio smurto aplinkoje. Edukacinė – kai jam neužtikrinamas pradinis ir tolesnis ugdymas.
Nepriežiūra priskiriama vienai iš smurto formų – greta seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Nepriežiūros pasekmės tėvams labai aiškiai išdėstytos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Jiems gali grėsti baudžiamoji arba administracinė atsakomybė, iki pat vaiko paėmimo iš šeimos. Šiuo atveju prisiminiau šios šeimos tėtį. Prieš kelerius metus, kai dar konsultavau Vaikų skubios pagalbos skyriuje, jie buvo atvykę dėl kitam vaikui reikalingos chirurginės pagalbos.
Su tuo tėčiu teko bendrauti gana trumpai, tačiau, žinote, jeigu tikėčiau, kad mūsų Žemėje yra ateivių iš kosmoso, šį žmogų priskirčiau tai kategorijai. Man, kaip gydytojui, žmogui ir tėčiui, buvo absoliučiai nesuvokiamas jo mąstymas, kategorijos ir bendravimas. Atrodė, kad žmogus yra ne tik iš kitos planetos, bet netgi iš kitos galaktikos.*
Kur vaikai būtų laimingesni?
Kalbant apie vaiko paėmimą iš šeimos, formaliai žiūrint, visiems šešiems vaikams neužtikrinama bent viena iš priežiūros formų. Kur tie vaikai būtų laimingesni?
R. Kėvalas: Prisimenu vieną vaizdą iš laikotarpio, kai dirbome suaugusiųjų skubiosios pagalbos skyriuje. Jo niekada nepamiršiu. Buvo atvežta socialiai pažeidžiama mama, kurią sumušė sugyventinis. Aplink ją lakstė kokių ketverių ar penkerių metų mergaitė. Mes į ją žiūrėjome ir verkėme, visas personalas.
Ji klausė: „Mamyte, gal tau labai skauda? Mamyte, gal aš tau vandens atnešiu? Mamyte, gal tau dar kuo nors padėti?“ Mama buvo neblaivi, kažką vebleno, o aplinkui kričiojo jos sugyventinis.
Kad ir kokie blogi kartais mums atrodytų tėvai, vaikams jie turbūt yra patys geriausi pasaulyje. Čia susiduriame su etiniais, moraliniais ir net filosofiniais klausimais. Vienas blogiausių dalykų – visuomenės įtraukimas į tokių klausimų sprendimą. Visuomenė gali diskutuoti, bet pagrindinis atsakymas turi ateiti iš valstybės: kiek mūsų valstybė yra pajėgi užtikrinti vaiko teises?
Savitas gyvenimas
Jeigu šeima gyvena savitai, kitaip žiūri į sveikatą, skiepus, mokyklą, mitybą ir daugybę kitų dalykų nei likusi visuomenė, ar ji turi teisę savo vertybių sistemą perduoti vaikams? Ar vis dėlto čia yra riba, kai turime aiškiai pasakyti, kad vaikas nėra asmeninė tėvų nuosavybė, kurią jie gali auginti tik taip, kaip įsivaizduoja?
R. Kėvalas: Ne, vaikas tikrai nėra asmeninė nuosavybė. Su vaiku negalima daryti to, kas šauna į galvą. Net prieš vadinamąją Matuko reformą kai kurie Seimo nariai citavo Šventąjį Raštą: „Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus.“
Šiuo konkrečiu atveju, manau, reikėtų abipusio supratimo. Tėvai turėtų bent šiek tiek įsileisti socialinius darbuotojus ir leisti jiems padėti. Galbūt tai šeimai iš tiesų reikia pagalbos. Kiek žinau, jie neturi daug lėšų, nedirba. Reikėtų kažkaip surasti aukso vidurį. Nežinau, man labai sunku pasakyti ką nors konkrečiau.
Jeigu tėvai nenori tikėti, nieko įsileisti, nepasitiki nei valstybe, nei medicina, nei skiepais?
R. Kėvalas: Skiepai čia turbūt yra mažiausia blogybė. Man labiausiai gaila, kad vaikai negauna išsilavinimo ir medicininės priežiūros. Prisimenu, kiek kilo diskusijų, kai reikėjo atlikti tam tikrus skubius veiksmus gelbstint vaiko gyvybę. Aišku, mes tai padarėme, nes vaiko interesai buvo svarbiausi. Jeigu būtume paklusę tėvo reikalavimams, vargu ar tas vaikas būtų likęs sveikas.
Sakėte, kad jums liūdniausia dėl vaikų ugdymo, kai tėvai nusprendžia jų neleisti į bendrojo ugdymo mokyklą. Šeimos mokymas Lietuvoje yra visiškai legalus, tačiau kodėl manote, kad tai taip pat gali būti žalinga ar kelti grėsmę vaikams?
R. Kėvalas: Edukacija yra labai svarbi. Nežinau, kokį ugdymą jie gauna namuose, ar ten yra privačių mokytojų, ar dar kas nors, nors tuo drįsčiau abejoti. Vis dėlto vaikai turėtų gauti bent pagrindinį išsilavinimą, būti įvesti į žinių pasaulį ir socialinį gyvenimą. Juk mes iš esmės esame socialinės būtybės. Tai labiau primena pirmykštę bendruomeninę santvarką – tarsi žmonės gyventų gentyje ir nepripažintų nieko, kas vyksta aplinkui.
Mūsų laidoje buvo išsakyta mintis, kad tėvams nesuteikiama įvairiapusiška informacija, todėl vakcinacijos apimtys galimai mažėja. Ką jūs matytumėte, kaip rasti sprendimą tokiose situacijose?
R. Kėvalas: Galiu atsakyti labai trumpai. Dėl 70–75 proc. tėvų diskusijų nekyla – jie visiškai pasitiki šiuolaikine medicina, patys skiepijasi ir skiepija savo vaikus. Maždaug 20 proc. yra abejojančių. Čia mums, medikams, svarbiausia pateikti objektyvią informaciją, nes interneto platybėse yra labai daug klaidingos ir žalingos informacijos.
Lieka maždaug 3–4 proc. žmonių, su kuriais diskutuoti vis dėlto neverta, nes tai yra jų įsitikinimai. Panašiai kaip su žmonėmis, kurie mano, kad Žemė yra plokščia. Diskutuoti su jais praktiškai net nerekomenduojama, nes tai neįmanoma. Tai labiau tikėjimo klausimas. Bėda tik ta, kad per socialinius tinklus jie gali skleisti savo idėjas, o dalis žmonių jomis patiki.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
*Dėl šios nuomonės naujienų portalas tv3.lt bandė susisiekti su M. Žlabio žmona, šešių vaikų mama Smiltėja Žlabiene. Ji informavo, kad nuo šiol situaciją komentuoja šeimos atstovė Dalia Jasevičienė.
Dalia Jasevičienė tikina, kad gydytojo žodžiai neatitinka esamos situacijos.
„Kelias valandas [ketvirtadienį] bendravau su Žlabiu. Jis yra sąmoningas, protingas vyras, be galo mandagus, labai tylus, korektiškas, jautrus, atsakingas tėvas“, – pasakojo D. Jasevičienė.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
