Tai – tauta, kurios žodynas turtingiausias, o istorija garbingiausia. Tai – daugiausiai pasaulyje iškentėję žmonės, kurie nepalūžo – susikibę už rankų, prisikėlė naujam gyvenimui. Čia yra kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų. Šioje žemdirbių šalyje yra Europos centras. Apie kokią šalį kalbame? Taip save įsivaizduoja latviai. Bet ir mums tiktų?
Saugumo jausmas iš protėvių
Šiaulių universitete vyko susitikimas su Tradicinės kultūros tyrinėjimo grupės „Trokšnu iela“ nare Anete Simanovska iš Latvijos. Viešnia atskleidė, kaip latviai save įsivaizduoja pasaulyje, koks yra latvių tautos identitetas. Po paskaitos stojo įtartina tyla – ar tik čia ne apie mus kalbėta?
A. Simanovska seminarą vedė lietuviškai – jos mokslinė kryptis įpareigoja giliai pažinti savo kraštą ir kaimynus.
Viešnia akcentavo, kad latviai, skirtingai nei lietuviai, negali pasigirti „iškilminga“ istorija Vakarų Europos atžvilgiu. Latvija tik dabar pradeda piešti buvusių valdovų portretus.
Tautos identitetas – neracionalus saugumo jausmas, neva gaunamas iš protėvių. Kiekvienas individas pageidauja dvasinio saugumo garanto – priklausymo savo nacijai, tautai. Priklausymas tautai žmogui suteikia iliuziją pratęsti save už gyvenimo ribų.
Žemdirbių tauta
Pirmieji Latvijoje savo tautos vertę nusprendė pabrėžti čia gyvenę pirmieji vokiečiai. Jiems buvo svarbu įrodyti, kad čia gyvena ne kokie kaimo jurgiai, o kultūringi vokiečiai. Latviai šį siekį priėmė kaip savo be jokios kritikos.
A. Simanovska priminė, kad latviai savo žemėse gyvena ne trumpiau nei lietuviai, tik pastariesiems pasisekė – Lietuvos vardas buvo paminėtas kronikoje. Tai tarsi mus ištraukė iš gūdaus miško į Europą. Latviai iki šiol rankioja istorines užuominas apie tai, jog prieš tūkstantį metų čia vyko nuožmios muštynės su danų vikingais.
Ieškant tautinio identiteto, reikia surasti įrodymą, kad mes buvome. Tai sudaro iliuziją, jog ir toliau gyvuosime.
Latvių tautinio identiteto tyrimai atskleidžia broliškus panašumus su lietuviais, kad ir kaip mes save keltume aukščiau jų.
Yra manančių, jog latviai – prigimtiniai vergai ir baudžiauninkai, laukiniai neišmanėliai, kuriuos vokiečiai išmokė teisingai ūkininkauti. Tačiau meilė darbui – tautos bruožas. „Misionieriaus konfesija priklauso nuo pasakotojo konfesijos“, – šypteli A. Simanovska.
Didvyrių žemė
Latviai – ne tik taikios darbo pelės. Jie save tapatina su narsiais kariais, kurie laimėjo Durbės ir Saulės mūšius. „Nesistebėsiu, jei dar kokia tauta pasakys, jog iš tiesų jie laimėjo Saulės mūšį“, – komentavo viešnia.
Latviai kaip ir lietuviai, talentingai ieško savo šaknų. Vienas juokas išsiaiškinti, kad kažkokio gero kompiuterininko amerikiečio prosenelė buvo latvė.
Mūsų broliai kaip ir mes dažnai savyje ieško svetimo kraujo, nes būti grynu latviu tarsi negerai. Tie, kurie žudė ir plėšė, neabejotinai turėjo „blogo“ svetimo kraujo. Dažnai kovojama su svetimu krauju, o ne pakrikusia visuomenės morale.
Gyventi savo žemėje – visų tautų istorinė misija. Latviai taip pat mano, kad jie gyvena Dievo skirtoje ir tik jiems saugotoje žemėje. Tai tarsi pasaulio bamba – visos žmonijos protėvynė. Latvijoje yra Europos centras. Ezoterikai garantuoja, o tautiečiai tiki, kad šalyje susikerta mistinės kosminės linijos.
Daina ir kančia
Mūsų kaimynai pabrėžia, kad jų kalba pati archajiškiausia ir mažiausiai sudarkyta per amžius. Jų dainos – senoviškiausios ir turi mokslinę vertę.
Jie įsivaizduoja turintys genialų spalvų suvokimą. Tai įrodo liaudies raštai senoviniuose drabužiuose, juostose.
Broliai latviai save laiko labiausiai kentėjusia, bet išgyvenusia tauta. Jie, priešingai nei slaviškos tautos, nemato prasmės pačiose kančiose. Stengiasi viską kuo greičiau atkentėti, kad vėl galėtų ramiai dirbti.
Europos politinė istorija latvių nejaudina. Jie mano, kad didieji istoriniai karai visada buvo didžiųjų šalių reikalas, turintis mažųjų tautų kraujo skonį.
Latvijoje gyvas mitas, jog jų protėviai atėjo iš Indijos. Daugeliui skamba priimtiniau, jog mūsų protėviai čia gyveno nuo neatmenamų laikų, o laisvas Latvijos erelis žydroje padangėje skraidys amžinai.
Siekis atgimti
Nacionalinis pabudimas, kova už laisvę, išsilaisvinimas nuo ritualinio purvo pasireiškia kaip svetimų tautų atmetimas ir sugrįžimas prie savo tikrosios pradžios. Visais laikais galvota – kas jau kas, bet mes tai tikrai gyvename atgimimo laiku.
Latviai esą ypač geri krikščionys, nors akcentuojama, kad jie sunkiai priėmė krikštą. Turi net savo šventąjį – vyskupą Meinardą. Visada bandoma įrodyti, kad latviai jį labai mylėjo, nors vardas skamba vokiškai.
Vokiečiai Latvijoje visada buvo egzotiška tauta. 1990 metais net buvo suformuota vokiečių arba tikrųjų ponų partija. Atsirado tokių, kurie panoro partijos kūrėjui bučiuoti ranką.
Dar gyvas mitas, kad vienalaikis išėjimas iš Tarybų sąjungos turėtų apibrėžti ir bendrą šalių politiką. Pamenate? Trys sesės – Lietuva, Latvija ir Estija. Vėliau – Baltoskandijos idėja. Šiam dariniui turėjo priklausyti jau minėtos sesutės ir penkios Skandinavijos šalys. Šis tautų bendrumo suvokimas taip ir liko tautiniu mitu.
„Panašaus istorinio likimo akcentavimas yra ne kas kita, kaip pavydulingas noras nepraleisti konkurento į priekį. Tai pasireiškia ir valstybiniame lygyje“, – aiškino A. Simanovska.
Broliukai baltai
Lietuviai vyresnių latvių sąmonėje išlikę kaip tarpukario samdiniai, kurie atvažiuodavo pas jų stambiuosius ūkininkus uždarbiauti.
Latvija nuo seno dalijasi į Vakarus ir Rytus – turbūt daugiau nei 1000 metų. Vakarai visada labiau traukė ir jie atrodė kultūringesni. Rytai – „laukiniai“.
Tiesa, ši švytuoklė juda. Vienu metu buvo sakoma, kad Rytams būdingas ypatingas dvasios talentas, kurio Vakarams nesuprast. „Kaip ta švytuoklė besiūbuotų, latviai visada jausis tarp Rytų ir Vakarų“, – nukirto A. Simanovska.
Šiuo metu pastebima, kad jaunimas bando save tapatinti save su baltais, o ne šalimi, respublika. Išsiaiškinta, kad žodžio „respublika“ žmonės visai nesupranta.
Naujajai baltų tautinei bangai priklauso lietuviai ir latviai. Kitos prabos baltai yra baltarusiai, atstovaujantys jotvingius ir galindus. Kaliningrado srityje jau buriasi ir kiti baltų broliai – naujieji prūsai.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
