Nors Lietuva jau 9 metus yra Europos Sąjungos (ES) narė, šalyje vis dar paplitusi nuomonė, kad esame nauja ir nereikšminga šalis šiame nuolat besikuriančiame politiniame darinyje. Tačiau pasak profesoriaus, filosofo ir europarlamentaro Leonido Donskio, Lietuva ir lietuviai yra susigyvenę su Europa ir ES, tad belieka tik patiems tuo patikėti.
Ar Europos Parlamente (EP) egzistuoja koks nors Lietuvos įvaizdis?
Lietuva ir bendrai Baltijos šalys jau yra tapusios standartinėmis ES valstybėmis gerąja prasme. Dabar yra dingęs bet koks sensacijos ir naujumo elementas, kadangi po Lietuvos Sąjungos narėmis tapo kitos valstybės, o dabar laukiame Kroatijos. Lietuva yra pilnateisė ES narė; kitos, naujesnės narės kaip Rumunija ir Bulgarija tokiu statusu pasigirti negali, kadangi, pavyzdžiui, dar sprendžia Šengeno zonos klausimą.
Euro neturėjimas mūsų padėties nepadaro neįprasta, nes jo neturi ir tokios galingos valstybės Danija ar Švedija. Taigi, esame visiškai normali ES valstybė, siejama su šiaurės regionu, kadangi gerai su sutariame su suomiais, švedais, danais. Dabar dėmesio gauti galime tik išskirtinių laikotarpių metu – pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai kaip tik yra vienas iš jų. Vėl trumpam tapsime Europos žvaigždėmis.
Ar pirmininkavimo ES Tarybai metu Lietuvos įvaizdžiui gali pakenkti lietuvių netolerancijos apraiškos?
Gali būti problemų, nes homofobijos protrūkis Lietuvoje yra tarsi klupimas lygioje vietoje. Kadangi fundamentalių problemų Lietuvoje kaip ir nėra, vis tik nesame tokio lygio demokratinė valstybė, kaip Suomija arba Nyderlandai, ir galime vadintis tik defektyvia demokratija: veikia institucijos, jos yra aiškiai atribotos, rinkimai vyksta kuo puikiausiai, bet mūsų demokratijos liberalumas yra abejotinas. Nepagarba mažumoms kaip tik ir yra vienas iš to neliberalumo simptomų.
Dėl homoseksualumo, manau, didelę žalą daro keletas skandalistų. Tokios figūros, kaip Petras Gražulis, yra paprasčiausia nesusipratimas. Tai yra šalies gėda. Problema yra ne tokių figūrų egzistavimas, o tai, kad viena rėksminga figūra gali turėti tiek įtakos. Po kolegų liberalų (Liberalų ir demokratų aljansas už Europą) vizito Lietuvoje yra aišku, kad domimasi liepos 27 dieną Vilniuje vyksiančiomis homoseksualų eitynėmis ir LGBT ( lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai) padėtimi besidomintys asmenys iš Europos institucijų tikrai atvyks. Kitais atžvilgiais Lietuva gali atrodyti beveik pavyzdinė valstybė - turinti nuomonę. Už drąsą ir ambicingumą galime būti pagirti ir dėl idėjų, susijusiu su Rytų Partneryste. Tad man būtų nuoširdžiai gaila, jei imtume klupti dėl vieno ar kelių skandalistų. Aš sergu už mūsų šalį, noriu, kad Lietuva būtų čempionė.
Ar lietuvis randa savo vietą Europoje?
Tikrai taip. Ir tai pirmiausia rodo faktas, kad daug jaunų, gabių, inteligentiškų žmonių studijuoja Vakarų universitetuose. Pats nuolatos su jais susiduriu skaitydamas paskaitas ypač Didžiosios Britanijos universitetuose. Ir kai matai nepaprastai aukšto lygio žmones, kurie puikiai moka europines kalbas ir yra labai europietiški, supranti, kad šalis labai daug išloštų, jei bent dalis iš jų sietų savo ateitį su Lietuva. Keistųsi visa šalies intelektualinė ir politinė atmosfera, reikšmių pasaulis.
Taigi, darau išvadą, kad lietuviai seniai pasirinko Europą kaip atvirą erdvę, kurioje jie gerai jaučiasi, ir tai tikrai nėra vien tik bėgimas nuo Lietuvos. Ir nemažai jų laukia galimybės grįžti. Laukia todėl, kad grįžę nenori susidurti su bedarbystės ir savęs nerealizavimo problemomis. O žmonių noras geriau gyventi ir daugiau uždirbti yra nieko naujo. Įvairių tautų atstovai visada judėdavo į stipresnę ekonomiką turinčias šalis ir lietuviai šiuo atveju niekuo neišsiskiria iš kitų žmonių. Kvaila smerkti žmones, kurie pasirenka palankesnes finansines sąlygas kurti savo ir savo vaikų ateitį.
Ar pirmininkavimas ES Tarybai ką nors duos eiliniam lietuviui?
Kalbėkime atvirai - pirmininkavimas pirmiausia yra institucinis šou. Jame daugiausiai dalyvauja šalies valdžia, ministerijos, seimas, prezidentūra ir tam tikros ekspertų grupės. Paprasti žmonės gali mažiau tai pajusti; jiems tiesiog gali būti malonu skaityti spaudoje, kad Lietuva pirmininkauja ir sulaukia išskirtinio dėmesio. Ir jei ką nors dar kankina tas gėdos jausmas, kad kažkas nežino, kur yra Lietuva, tai dabar būtų laikas nusiraminti – po pirmininkavimo mus žinos visi. Pirmininkavimas taip pat suteikia galimybę pažindinti asmenis su nuostabia Lietuvos kultūra. Lietuva tikrai nėra ir nebus pilkoji zona. Ir po kelių metų nereiks pasakoti, kad lietuvių kalba nėra slavų kalba.
Ar lietuviai identifikuojasi su ES?
Kol kas, manau, esame antrojoje fazėje, kurią pavadinčiau susigyvenimo faze. Pirmoji fazė buvo džiaugsmas - mes mąstėme saugumo kategorijomis ir mums atrodė, kad ES visų pirma yra pabėgimas nuo buvusios Sovietų Sąjungos ir sunkiai nuspėjamos Rusijos politikos. Vėliau šis džiaugsmas ir euforija natūraliai keitėsi ir prasidėjo susigyvenimo fazė – bandoma suvokti, kas yra ta Sąjunga. Bandoma ją suvokti ne kaip primestą konstruktą, o kaip savo pačių pasirinkimą. Man rodos lietuviai iškentėjo ES, jie buvo jos verti. Paskui turėtų sekti trečioji fazė - visiškas įsijungimas į ES erdvę suvokiant, kad ne Sąjunga mus formuoja ir lemia mūsų likimus, o mes patys ją kuriame.
Tikiuosi, kad pirmininkavimas leis mums geriau suprasti, kad ne britai ir ne vokiečiai kuria mūsų ateitį, o visi kartu sėdime toje pačioje valtyje ir bandome rasti kompromisą. Patys formuojame naujas europiečių kartas, galvojame apie europinę edukaciją, kaip įsijungti į ES institucijas ne tik tam, kad būtų padėti paukščiukai, bet kad atstovai taptų Lietuvos balsais ES. Čia yra svarbūs du dalykai. Pirmiausia, reikia kad atsirastų daugiau Lietuvos politikų, kurie netraktuotų ES kaip instrumento kuriuo žaidžiami nacionaliniai žaidimai.
Mums reikia ne tik Lietuvos, bet ir ES patriotų. Ir antras dalykas - kad paprasti žmonės atrastų ES ne kaip kažkokį monstrą Briuselyje ir Strasbūre, bet kaip savo natūralią erdvę. Lietuviai yra tokie pat žmonės kaip danai, slovėnai, italai, etc. nuo kurių tikėjimo arba netikėjimo visiškai priklauso Sąjungos ateitis. Juk jei netikima politine santvarka arba institucija, ji miršta.
Ačiū už pokalbį.
