Statistikos departamentas paskelbė 2006 m. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčio pirmąjį įvertį - jis padidėjo 7,4 proc.
Taigi, jau šeši metai šalies BVP didėja vidutiniškai 7,7 proc. kasmet. Toks tempas užtikrina nacionalinio produkto padvigubėjimą per devynerius metus.
Tai, savo ruožtu, reikštų, kad 2001 m. pasiekę 40 proc. Europos Sąjungos (ES, šiuo atveju - ES-25) šalių vidurkio, 2011 m. jau turėtume 80 proc. ES šalių 2001 metais buvusio BVP vienam gyventojui vidurkio. Visai neprastai, žinoma, nes tai – šiandieninės Graikijos ir Kipro lygis.
Kas norėtų ne Graikijos, o Vokietijos (110 proc.), Švedijos (115 proc.) ar JAV (148 proc. ES-25 vidurkio), o gal net – na ir ambicijos! – Liuksemburgo (215 proc.) , tas turėtų dar kokį dešimtmetį papildomai palaukti.
Ne rankeles sudėjęs, žinoma, o puškuodamas statybose, fabrikuose ir laboratorijose. Kuo daugiau visom prasmėm.
Viena prasme – kad būtų „kuo daugiau“ tokių kaip mes – jau kapituliuojam. Visai kitaip nei JAV, net ir ES, gyventojų pas mus ne daugėja, o mažėja. Jei BVP augtų tik priklausomai nuo to, kiek žmonių dirba, tai pas mus BVP ne didėtų, o mažėtų.
Lieka kiti du keliai. Mums, negausėjantiems, reikėtų, kai jau užaugam, labiau dirbti nei nedirbti.
Lietuvoje dirba maždaug 62 proc. visų darbingų žmonių, JAV- daugiau kaip 73 proc. Jau vien dėl to JAV turi visko daugiau.
Tiesa, ES-oje irgi dirba beveik tiek pat, 64 proc. visų dirbti galinčių žmonių. Bet tenai veikia trečiasis būdas pasiekti „kuo daugiau“ - per kiekvieną savo darbo valandą jie pagamina 3-4 kartus daugiau nei dirbantysis Lietuvoje.
Tais dviem rodikliais ir turime visus esančius priekyje pasivyti.
Abiem atvejais tai įmanoma tik kuo labiau įsiveliant į tarptautinę gamybą ir prekybą.
Čia gera proga pastebėti, kad stebėtinas ilgalaikis Kinijos ekonomikos kilimas nemenku laipsniu radosi dėl šalies ekonomikos atvirumo tarptautiniams mainams. Šitaip Kinijos ekonomika atsivėrė įnirtingai tarptautinei konkurencijai ir susilaukė spartaus produktyvumo augimo pramonės šakose. Kinijos atvirumas prekybai, matuojant eksporto ir importo sumos santykiu su BVP, 2005 m. pasiekė 69 %, kai tuo tarpu eurozonos šalių rodiklis buvo 39 %, Japonijos – 28 %, JAV – 26 %.
Todėl galime sakyti – prekyba sutvėrė (ir toliau ugdo) Kiniją.
Tarptautinė prekyba dar svarbesnė tokiai mažai šaliai kaip Lietuva. Mes išvis neturėtume jokios rimtesnės pramonės, jei neprekiautumėm. Nes joks šaldytuvų, trąšų, laivų ir galybės kitokių prekių gamintojas neišsilaikytų, jei gamintų tik mūsų vidaus rinkai.
Lietuvos eksportas ir 2006 m. augo sparčiau nei visa gamyba – 18 proc. Bet jo atsilikimas nuo importo pasidarė itin didelis – importas padidėjo net 23 proc. Prekybos balanso deficitas pasiekė rekordinį 35 proc. dydį.
Bet neskubėkime kaltinti eksportuojančių šakų. Importo ekspansiją dideliu mastu sukėlė ES pinigai bei vidaus kredito šuoliškas augimas.
Neužilgo paaiškės – tie visi pinigai keičia mūsų ekonomiką kokybiškai ar tik ją pučia kiekybiškai.
Kiekybinio augimo, t.y. ūkio plėtros paveldėtos struktūros ir senųjų technologijų pagrindu galimybės baigiasi. Pernai darbo našumas padidėjo jau tik 5 proc. (būdavo metų, kai jis kildavo dviženkliu skaičiumi). Neatsitiktinai mūsų prakutęs verslas ėmė staigiai plėstis į kitas šalis; į pigaus darbo šalis. Nauja ekonomika nesiformuoja, senosios ekonomikos augimo rezervų čia greit neliks.
Mūsų verslas nemoka ir negali bent kiek sparčiau plėtoti naujų, modernių pramonės šakų. Užsienio kapitalas irgi susilaiko nuo mūsų ekonomikos tempimo ar stūmimo aukštyn. Statistikos departamentas neseniai paskelbė duomenis, iš kurių matyti, kad tiesioginių užsienio investicijų (TUI) į aukštąsias technologijas apimtis didėja tik absoliučiai, augant bendrai TUI masei. Tuo tarpu tokių investicijų lyginamasis svoris net sumažėjo: 2000 m. visoje sukauptų TUI apimtyje investicijos į aukštąsias technologijas sudarė 18,3 proc., 2003 m. – 16 proc., 2006 m. (sausio- rugsėjo mėn.) – 11,2 proc.
Šie skaičiai kol kas dar „užkoduotu tekstu“ praneša, jog mūsų ekonominė ekspansija gali trukti nebeilgai.
Ir nors paradoksalu, bet būtent mūsų bėda – pernelyg didelė jaunų žmonių emigracija iš šalies bei su tuo iš dalies susijęs darbo užmokesčio kilimas – gali priversti mūsų įmonininkus plėtoti savo veiklą naujaip. Jei pigios ir nuolankios darbo jėgos nebelieka, jei darbo užmokestis kyla ir gausėjantys universitetų absolventai reikalaus jo dar didesnio, tai toliau didinti apyvartą ir pelną (joks gyvas verslininkas be to negali) bus įmanoma tik imantis vis naujesnių ir sudėtingesnių gamybų.
Nes alternatyva – dar didesnė emigracija. Jau sakėme - šalies BVP pernai padidėjo 7,4 proc. O skaičiuojant vienam gyventojui jis pakilo 8,1 proc. Atrodytų - visai neblogai.
Jei gyventojų skaičius Lietuvoje dar sparčiau mažės, galim priartėti ir prie paradoksinės situacijos, kai BVP augs vos 1 ar 0,5 proc., o skaičiuojant vienam gyventojui BVP sudarys 6 ar net 10 proc.
Bet tai galės būti tik tą trumpą laikotarpį, kai vaikų Lietuvoje jau beveik visai neliks ir visi gyventojai bus darbingi, kurs pajamas ir gerovę vien tik sau.
Ir tada juos kažkas įtikins skubėti taupyti ir investuoti kuo daugiau tose šalyse, kur BVP sparčiai auga – kad kai dauguma solidariai pasens, išeis į pensiją ir pasiligos, būtų už ką patiems gyventi ir samdytis visokius patarnautojus, kasdienių prekių gamintojus ar importuotojus ir šiaip slaugytojus. Jauni arabai ir kinai nesunkiai, jei gerai apmokami, tuos visus darbus ir atliks. Ir jiems jauniems ir liekantiems Lietuvoje gyventi, teks pakelti vis didesnę Lietuvos valstybės ir tautos egzistencinę naštą, kuria šiandien mes taip skundžiamės.
Nemoku kiniškai ir negaliu parašyti, kaip tada atrodys jų, Lietuvos patriotų, vienas iš pasakymų, kažkada parašytas irgi ne lietuviškai: „Litwo, ojczyzno moje...“.
