Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į gerbiamą kunigą Ričardą Doveiką, kad jis pasidalintų, ką apie gyvenimą kartu nesusituokus sako tikėjimas.
Anot kunigo, šiame reiškinyje atsiskleidžia ne viena socialinė problema, kuriai tikėjimas nepritaria, o žmonija pamažu pradeda prarasti pamatines savo vertybes.
Santuoka – tai Dievo planas žmogui
Pokalbį pašnekovas pradėjo nuo to, kad santuoka, tai išsipildžiusi Dievo svajonė žmogui. Pasak R. Doveikos, visa žmonijos istorija prasidėjo nuo to, kad Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, dovanodamas jam pasaulį kartu padovanojo lytiškumo dovaną.
Dėl to, kunigo teigimu, žmogus iš prigimties lytiška būtybė. Vyro ir moters santykis suteikia galimybę pradėti gyvybę, tęsti žmoniją ir palikti palikuonis, o tai, pasak krikščionybės, yra žmogaus pašaukimas, misija, svajonė, o kartu ir didelė drąsa.
„Šiandien sukurti šeimą yra didelės pagarbos vertas sprendimas. Jeigu kalbame apie santuoką ne kaip apie teisių ar laisvių klausimą, bet kaip apie pašaukimą, tada pirmiausia kalbame apie gyvenimo būdą ir dovaną. Žmogus turi atpažinti savo pašaukimą, augti jame ir formuoti save. Visa tai prasideda šeimoje.
Kaip ir popiežius yra neseniai pasakęs, net ir sužeista, sunkumų bei iššūkių patirianti šeima gali perduoti vaikams santuokinio gyvenimo grožį, meilės grožį, atsakomybės ir įsipareigojimo grožį bei tinkamo lytiškumo panaudojimo grožį. Žmogus yra lytinė būtybė, o gebėjimas save lytiškai išreikšti su kitos lyties asmeniu yra Dievo svajonės įgyvendinimas“, – dalijosi jis.
Pasak R. Doveikos, jeigu žmogus geba atrasti šią misiją, natūraliai iš to kyla branda ir pasirengimas. Visa tai ateina per auklėjimą, šeimą ir bendruomenę.
Šeimai, šiuo atveju, gali padėti tikėjimo bendruomenė, kuri formuoja tėvus, vaikus, jaunimą remdamasi Šventuoju Raštu, tradicija ir visu krikščioniškuoju mokymu apie jo lytį.
„Per istoriją su santuoka buvo elgiamasi labai įvairiai. Ji buvo saugoma, gerbiama, bet taip pat išnaudojama, žeminama, naudojama valdžiai ar kontrolei. Žmonijos istorijoje pilna pavyzdžių, kur atsiranda skyrybos, vyro dominavimas prieš moterį, moters pažeminimas, kova už moterų teises, teisę balsuoti, teisę priimti sprendimus.
Tačiau Kristus nuolat grįždavo prie vienos minties: „Pradžioje taip nebuvo.“ Pradžioje nebuvo numatyta, kad vyras valdys moterį. Nebuvo numatyta, kad moteris bus tarnaitė. Nebuvo numatyta, kad žmogus gyvens tik dėl savęs ar atidėlios atsakomybę vien dėl asmeninio patogumo“, – pabrėžė kunigas.
Dėl to, pasak kunigo R. Doveikos, iš šio Kristaus pasakymo kyla visas krikščioniškasis mokymas apie santuoką, t. y. grįžimas prie pradinio Dievo sumanymo žmogui.
Santuokai ruošiamasi ne nuo gyvenimo kartu
Pasidomėjus pašnekovo, kaip turėtų atrodyti dviejų žmonių pasiruošimas santuokai, jis paaiškino, kad yra keli etapai.
Pirminis etapas – šeima, t. y. augimas su mama ir tėčiu, jų meilės, konfliktų, susitaikymų ir santykio su broliais bei seserimis matymas. Ši aplinka, anot kunigo, padeda suprasti, kas yra šeima ir koks gali būti vaiko pašaukimas ateityje.
Tuomet seka antrasis etapas – jaunystė. Žmogui atsiranda natūralus poreikis išreikšti save, ieškoti savo žmogaus. Tuomet užsimezga santykis ir susiduriama su viena gražiausių gyvenimo patirčių – draugyste.
„Man atrodo, kad šiandien būtent draugystė yra labiausiai nuskriausta santykių dalis. Jaunimui reikia iš naujo pasiūlyti draugystės patirtį prieš sukuriant šeimą.
Draugystė skirta pažinti kitą žmogų, suprasti jo charakterį, stiprybes ir silpnybes, pomėgius, požiūrį, vertybes. Tai laikas atrasti, ar mes apskritai galime būti kartu.
Šiandien dažnai viskas vyksta labai greitai. Susitinkama, beveik iš karto pradedama gyventi kartu, pradedamas lytinis gyvenimas, kuriama atseit šeima. Dažnai girdime argumentą: „Man reikia žmogų pažinti. Man reikia su juo pagyventi.“
Tačiau tada kyla klausimas: jeigu visa tai veikia, kodėl Lietuvoje turime tiek daug skyrybų? Kodėl žmonės, kurie jau gyveno kartu, turėjo bendrą buitį, paskolas ir lytinį gyvenimą, vis tiek išsiskiria?“ – klausė kunigas.
Pasak jo, skyrybų skaičius Lietuvoje – tai rimtas ženklas, kad pasirinkta kryptis ne visada veikia. R. Doveika sakė, jog tenka pripažinti, jog skyrybos yra didžiulė trauma, o kiekvienas santykis su kitu, kai vėliau suprantama, kad tai buvo netinkamas žmogus, palieka žaizdų, liūdesio, baimių ir nepasitikėjimo savimi.
Jis ragino pirmiausia skirti dėmesio draugystės etapui, kurio metu žmogus turėtų atrasti tą vieną žmogų, kuris galėtų tapti gyvenimo pakeleiviu. Pasak jo, tik su labai mažu skaičiumi žmonių mes esame pasiryžę kurti šeimą.
„Draugai gali kartu keliauti, leisti laiką, kalbėtis valandų valandas, pažinti vienas kitą, tačiau draugystė turi savo ribas. Juk mes ir tarp draugų turime artimesnius draugus, geriausią draugą. Ne kiekvienam atveriame savo širdį vienodai. Toks santykių augimas yra natūrali žmogaus patirtis.
Todėl šiandien labai svarbu grąžinti tą natūralumą ir pasiūlyti žmogui laisvę nuo spaudimo, nuomonių, madų ir aplinkos lūkesčių“, – sakė jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
Tai kodėl kunigai neturi šeimų, kodėl nerodo pavyzdžio paprastiems žmonėms ??? Provoslavų kunigai veda, augina vaikus, turi šeimas - rodo žmonėms ,kaip turėtu būti. O katalikų kunigai veidmainiai, sako vieną, o patys gyvena visiškai kitaip. Nei šeimos, nei vaikų. Kas antras persiėdęs, vos paeina. Ceremonijose viskas auksu tviska, prabanga begalinė. O geriausia ,kad dar moko mus, kaip gyventi šeimoj. Aklas veda neregį.
