Kunigas be užuolankų prakalbo apie šiuolaikines santuokas: „Dabar žmonės...“

Apie apie pagarbos svarbą santuokoje, atsakomybę ir gyvenimo kartu išbandymus atvirai dalinasi Šlienavos parapijos kunigas Rimas Pilypaitis.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Išgirdę, kaip vestuvių metines paminėjo lietuvių pora, netenka žado: tam ryžtųsi ne visi

50 tūkst. vestuvėms išleidusi Lietuvoje gyvenanti pora suknelės skrido net į Turkiją: štai kaip viskas atrodė

Į Vilnių suplūdo kunigai ir vienuolės iš viso pasaulio: pamatykite, kaip viskas atrodo

Kintantis požiūris į santuoką

Šiandien pastebimas ryškus požiūrio į bažnytinę santuoką pokytis, kurį lemia bendras visuomenės nenoras prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus. Pasak kunigo, krikščioniško gyvenimo supratimas dažnai persipina su moderniomis tradicijomis – mergvakariais ar bernvakariais, o pati santuoka neretai suvokiama tik kaip ceremonija, o ne įsipareigojimas iki mirties.

Viena pavojingiausių šiuolaikinių iliuzijų dvasininkas įvardija santuokos suvokimą kaip laikiną dalyką – galvojimą, kad „jei nepavyks, bandysiu dar kartą“.

„Dabar žmonės dažniau galvoja, kad lengviau galima pakeisti žmogų. Nėra supratimo, kad tai yra įsipareigojimas visam gyvenimui iki mirties“, – pasakoja kunigas.

Dvasininkas pabrėžia, kad tikroji santuokos jėga slypi kasdienybėje: priesaikos žodžiuose, kurie turi būti sakomi sakomi ne vieną kartą, o kasdien, sukakčių minėjime, o svarbiausia – pagarba, kuri neturi būti suvokiama kaip duotybė.

„Būsimiems jaunavedžiams ir poroms svarbu suprasti, kad pagarba nėra duotybė, ją reikia puoselėti ir laistyti kaip gėlę. Jei jos nelaistysime, ji nuvys. Turime sakyti gražius žodžius, padėkoti už buvimą kartu laikas nuo laiko“– sako dvasininkas.

Santuokos centre – tikėjimas, o ne tradicija

Nors daugelis porų renkasi bažnyčią dėl gražių nuotraukų ar tradicijos, dvasininkas pastebi džiuginantį reiškinį – didėjantį sąmoningumą. Žmonės pradeda suprasti, kad be tikėjimo bažnytinė santuoka netenka savo esmės. Dvasininkas pasakoja, kad yra jaučiamas žmonių nuovargis nuo socialinio „burbulo“.

Atsiranda noras ne sekti tendencijas, o patiems kurti savo gyvenimą. Taip pat atsiranda porų, kurios po ilgų metų grįžta prie vertybių, pajutę vidinį poreikį atlikti išpažintį ar sutvirtinti ryšį. Visgi, kunigas pasakoja, kad atsiranda ir tokių, kurie suvokia, kad tikėjimas jiems nėra pirmoje vietoje ir vis dažniau renkasi tik civilinę santuoką.

„Viena iš sąlygų yra tikėjimas. Ne fotosesija, ne balius, ne pasirodymas prieš draugus ar gimines, ir net ne šventės šventimas. Aš pastebiu, kad tikėjimo klausimas yra aktualus ir tuo labai džiaugiuosi“, – dalinasi dvasininkas.