Amžinojo poilsio velionė atgulė Kairėnų kapinėse Vilniuje, apsupta sūnaus šeimos, artimųjų, buvusių studentų ir kolegų.
Virginija Krivickienė mirė rugpjūčio 28 dieną, būdama 71-erių, taip ir neatsigavusi po sudėtingos širdies operacijos. Nors operacija – itin sudėtinga, moteris jai ryžosi vedama tikslo sukurti daug daugiau prisiminimų su artimiausiais žmonėmis, kurie buvo jos gyvenimo šviesa.
Naujienų portalui tv3.lt kalbėdamas apie mamą, Kristupas Krivickas neslėpė, kad jam svarbu, kad žmonės žinotų apie jos šilumą ir darbus. O jos palikimas – itin didelis.
„Kiekvienas su amžiumi, o galbūt ligos ar sunkios situacijos akivaizdoje dažnai susimąstome, kokia ta gyvenimo prasmė. Mano mama labai aiškiai savo gyvenimu rodė, kad anūkai ir šeima yra tai, dėl ko ji dirba iki garbaus amžiaus. Jai buvo svarbu, kad anūkai matytų ją veiklią, dirbančią ir reikalingą“, – teigė vyras.
Kalbėdamas apie savo šeimą, penkių vaikų tėvas nusikėlė į praeitį, kuomet jiedu susituokė su žmona Jurgita.
„Kai gimė primoji mūsų dukra Atėnė, tai buvo didelis džiaugsmas. Kai gimė kitos dvi mergaitės – Elada ir Fausta – buvo trigubas džiaugsmas. Mama anūkėms skirdavo itin daug dėmesio, kartu atostogaudavome Nidoje, ji dažnai būdavo su mumis. Ji labai mylėjo savo anūkus...
Visada išlikdavo inteligentiška – su mergaitėmis kalbėdavo ir apie koncertus, ir apie knygas, ir apie teatrą. Ji buvo švietėjiška, pedagogiška. Mano dukroms įskiepijo daug gražių vertybių. O kai šeimą dramatiškai, per anksti gimdamas papildė Augustėlis, o paskui ir antrasis sūnus Kristupas, jai buvo aiškus rodiklis, vardan ko ji stengiasi“, – neslėpė pašnekovas.
Stiprus ryšys ir rodytas pavyzdys
Anot žinomo televizijos prodiuserio, tiek jo paties, tiek jo vaikų sukurtas ryšys su mama buvo itin stiprus ir labai prasmingas. Jis buvo vienintelis jos vaikas, ne tik pasukęs tuo pačiu profesiniu keliu, bet ir padovanojęs penkis anūkus, kuriuos ji mylėjo iš visos širdies.
„Mums buvo labai svarbu gauti jos dėmesio ir šilumos... Kartu būdavome visada – savaitgaliais kartu pietaudavome, pramogaudavome lauke, o grįžę namo kalbėdavome telefonu. Nuolat su ja bendravome ir jautėme jos dėmesį, tad labai prie jos prisirišome.
Namuose išsikabinome didžiulę jos nuotrauką, o mažiukams nuolat kartojame, kad nors ji danguje su angeliukais, mumis ji nuolat rūpinasi“, – sakė jis.
„Mano mama labai pergyveno dėl mūsų šeimos. Ji žinojo, kad šeima – pats svarbiausias dalykas gyvenime. Visi kiti projektai gyvenime yra ne tokie prasmingi. Nenoriu, kad mano vaikai močiutę po truputį pamirštų – atvirkščiai, noriu, kad jie prisimintų ją visose gyvenimo akimirkose“, – apie puoselėjamą mamos atminimą kalbėjo K.Krivickas.
Vyras taip pat prisiminė ir vienas paskutiniųjų mamos gyvenimo dienų – net ir kamuojama sveikatos problemų ji nepamiršdavo savo gyvenimo šviesulio – šeimos.
„Tokio įvykio sukrėstos mano dukros užaugo per naktį. Nors tai skausminga patirtis, bet ji jas labai subrandino.
Ji prisiminė, kad Augustas šiemet eina į pirmąją klasę, bet nežinojo, kaip jausis po operacijos. Nieko nelaukdama iš anksto palinkėjo gražios šventės. Tragiška, nes dar ilgai ji galėjo puoselėti bendrystę su savo šeima, rodyti savo gerumą“, – sakė jis.
Įprasmintas atminimas
K.Krivickas neslėpė, kad jo mamos V.Krivickienės autoritetas išliks ilgam – jos sukurta bendrystė matoma ir iš gausaus kiekio žinučių, kurių sulaukia iš žmonių.
„Jau vakar užuojautą reiškė šimtai žmonių socialiniuose tinkluose, ją jaučiau iš Lietuvos žiniasklaidos, jos bvę studentai pabrėžė jos šilumą, empatiją. Tai jautėsi ir vakar, kai žmonės atėję pasakojo apie savo santykį su ja. Ji šilumos negailėjo niekam – nei studentams, nei bendradarbiams, nei artimiesiems. Džiaugiamės, kad ją galėjome pažinoti šitiek metų“, – pasakojo jis.
Vyras patikino – mamos atminimas geriausias bus įsprasmintas jos anūkuose.
„Vyresniųjų dukrų žinojimas apie jos nuveiktus darbus, išaugintus žurnalistus buvo tarsi pavyzdys, kurį jos matė. Galbūt jos darbai įkvėps mano dukras pasukti į žurnalistiką. Jos veiksmai reinkarnuosis į mano dukrų elgesį, jų pasirinkimus. Mano mama pasaulį matė gražų visada net ir nepaisant pandemijų, karų, netekčių ir ligų. Ji pasaulį matė baltą, šviesų, tik su mažomis dėmelėmis. Ji mums buvo pozityvumo, ramybės pavyzdys“, – naujienų portalui tv3.lt sakė jis.
Ši tragedija – tikra netektis ne vien tik velionės šeimai, bet ir visai žurnalistų bendruomenei, kuri į Virginiją Krivickienę žiūrėjo kaip į autoritetinę figūrą.
„Jos nematomas, tylus kelių dešimtmečių darbas žurnalistikos institute paliko labai aiškų pėdsaką, įspaudė gėrio palikimą. Labai liūdna, kaip taip susiklostė likimas.“
