Telefonu paskambinęs vyriškis ragino kuo greičiau atkakti į Donelaičio gatvėje įsikūrusį Tauragės socialinių paslaugų centrą, nes esą kompiuterinio raštingumo kursus lankančios moterys nesėdi prie kompiuterių, o pliaupiant lietui varomos tvarkyti aplinkos. Nuvažiavę į vietą iš tiesų radome keletą moterų, tvarkančių naujųjų patalpų aplinką. Ar pamačiusios fotoaparatą, ar dėl lietaus moterys baigė darbą ir suėjo į vidų. Kiek pagrįstas skundas ir ką šios moterys veikia Socialinių paslaugų centre, kalbėjomės su šios įstaigos direktore Nijole Navickiene.
„Jos nieko nenori...“
N.Navickienė paaiškino, kad kartu su Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų centru įgyvendinamas Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas „Socialinės atskirties asmenų integracija į darbo rinką per kompleksinės pagalbos suteikimą“. Juo siekiama moterims iš socialinės rizikos šeimų suteikti darbo įgūdžių, išmokyti kompiuterinio raštingumo pradmenų.
– Penkiasdešimt tokių moterų, gyvenančių Tauragės mieste, nuo kovo mėnesio nustatytomis dienomis lankosi Socialinių paslaugų centre, jos turi atlikti pavestus darbus, klausyti paskaitų, mokytis. Aplinkos tvarkymas – vienas iš darbinių užsiėmimų. Darbiniam mokymui numatyta 160 valandų, mokymams – 360 arba 540 valandų. Niekas jų varu čia neatvarė, pačios sutiko. Tai moterys, turinčios vaikų, gaunančios pašalpas, už kurias jos vis tiek turi atidirbti tam tikrą valandų skaičių, bet šiuos reikalus tvarko seniūnija. Tariamės, kad dalyvaujančioms projekte nebereikėtų atidirbti tų valandų. Čia moterys bendrauja tarpusavyje ir su darbuotojomis gražioje aplinkoje, iš projekto lėšų joms rengiamos kavos pertraukėlės, jos gauna karštus pietus. Neįsivaizduoju, kodėl reikia skųstis, nes pradėjus lyti jos nebedirbo. Gaila, bet didžioji dalis moterų iš socialinės rizikos šeimų nieko nenori, tik gyventi iš pašalpų, nors dalyvaudamos įvairiuose projektuose daugelis galėtų sugrįžti į darbo rinką. Mūsų projekto tikslas kaip tik toks. O įgijusios kompiuterinio raštingumo pradmenis moterys bent sugebės susipažinti su pažymiais vaikų elektroniniuose dienoraščiuose, galės įgūdžius tobulinti, – samprotavo N.Navickienė.
Pasak jos, ką tik gauti projektui įgyvendinti reikalingi septyni kompiuteriai.
Keistis nori mažuma
Tauragės mieste yra devyniasdešimt socialinės rizikos šeimų. Penkiasdešimties iš jų moterys dalyvauja minėtame projekte, kuris tęsis devynis mėnesius. Į klausimą, kiek moterų iš socialinės rizikos šeimų nori pasikeisti, N.Navickienė nenoromis atsakė:
– Gal dešimt procentų.
Socialinių paslaugų centro direktorė, džiaugdamasi, kad gali įgyvendinti būtent tokį projektą, paminėjo ir šalutinį labai svarbų jo teigiamą poveikį:
– Kai jos pas mus nuolat lankosi, geriau suvaldyti girtavimą.
Paklausta, kiek procentų moterų iš socialinės rizikos šeimų girtauja, aiškino:
– Didžioji dalis. Girtavimas – kaip iš kartos į kartą perduodama liga. Seniai dirbu, todėl susiduriu jau su trečia girtaujančių moterų karta. Bet kol su jomis dirbame, tol vis tikimės pagerėjimo.
Socialinių paslaugų centro direktorei taip ir nepasakėme, kad dėl aplinkos tvarkymo darbų skundėsi ne kuri iš moterų, o kažkurios vyras ar draugas. Gal visgi šios moterys darbo taip baisiai nesibaido?
Jovita STRIKAITIENĖ
