Psichologai žvelgia į žmogaus (ir tavo taip pat) išsiblaškymą optimistiškai. Mokslininkai teigia, kad dingsta tik tai, kas sukelia mums neigiamų emocijų. Kiekvieną praradimą jie siūlo vertinti, kaip… įsigijimą.
Aš ne užmiršau, aš ginuosi!
Kada atidus ir susikaupęs žmogus tampa išsiblaškęs? Mokslininkus labai seniai kamavo šis klausimas. Maždaug aiškų atsakymą pateikė legendinis Z. Froidas.
Anot šiuolaikinės psichoanalizės senelio, išsiblaškymas – tai tik organizmo apsisaugojimo nuo smegenų planuojamų veiksmų forma. Tarkime, eidamas iš darbo tu galvoji, kad reikėtų sutaisyti sulūžusį jungiklį. Peržengęs slenkstį tu pirmiausia statai virdulį, po to tau skambina telefonu, po to žmona įjungia kažkokią labai įdomią laidą, o po to jau ir laikas miegoti. Tokiu būdu jungiklis lieka nesuremontuotas dar keletą dienų. Manai, kad tu tiesiog šiaip „išsiblaškei ir užmiršai“? Norėtum! Toks išsiblaškymas paaiškinamas pavargusio organizmo nenoru atlikti tam tikrus darbus.
Nesuvokiama „apsauga“ tampa įvairiausių praradimų priežastimi. Foidas manė, kad „pabėgantys“ nuo žmogaus daiktai yra susiję su tam tikra žmogaus gyvenimo sfera – kad ir su darbu arba santykiais su artimaisiais, – kurioje išsiblaškėliui kažkas rimtai nesiseka.
Raktas nuo nuobodulio
Prarastas daiktas – tai simptomas, užuomina į vieną arba kitą problemą. Psichologai iššifravo plačiausiai paplitusius praradimus. Jeigu tu suvokei, kad „praganei“:
Mobilų telefoną: atmink, su kuo (arba apie ką) dažniausiai kalbėdavai prieš pamesdamas. Tikriausiai šie pokalbiai vertė tave susigėsti arba „kabino netinkamas stygas“, o dabar: nėra telefono – nėra problemos.
Raktus nuo namų: reguliariai pametantys raktus nuo namų prisipažįsta, kad jų santykiai šeimoje yra įtempti arba atvirkščiai – „distiliuoti“. Jie nenori grįžti namo, kur jų laukia barniai arba banalus nuobodulys. Kartais žmogus net nepameta raktų – tiesiog negali prisiminti, kur jis juos padėjo. Žmogus pavargo nuo bendravimo, jam norisi pabūti vienam.
Pinigus: matyt, tavęs laukia kažkokios nelabai malonios, tavo manymu, būtinosios išlaidos. Tu esi nepasiruošęs pirkiniui (arba, tarkime, ėjimui į restoraną su nauja mergina). Antrasis variantas: pinigai tau atitenka labai lengvai ir tu tiesiog nežinai, ką su jais daryti.
Kokio nors žmogaus adresas arba telefono numeris. „Aš juk užsirašiau! Ot sklerozė…“ – trankydamas galvą kartoji sau… „Sklerozė“ kalba apie tai, kad pasąmoningai tu nenori palaikyti santykių su „adresatu“.
Laikyk pasąmonę, nes ji greitai „padarys tvarką“
Kodėl vienas ir tas pats žmogus gali būti tai atidus ir susikaupęs, tai išsiblaškęs? Anot psichologų, esmė tame, kokioje būsenoje tu šiuo metu suvoki pasaulį. Kai tu priimi, kontroliuoji aplinkinį pasaulį savo sąmone – viskas gerai, tačiau tau pakanka tik užsisvajoti arba „atsitraukti“ ir į pirmą planą įžygiuoja pasąmonė. Pasąmonė iškart pradeda šalinti tavo „problemas“… Savo nuožiūra.
Ką daryti – amžiams uždrausti sau svajoti ir blaškytis? Psichologai siūlo savo variantų kovai su pasąmonės fokusais. Pavyzdžiui, tokių:
