REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Chicago Sun Times“ yra vienas iš dviejų didžiųjų Čikagos dienraščių. Kaip ir jo konkurentas „Chicago Tribune“, jis leidžia savo nuomonių puslapiuose pasisakyti įvairių politinių pažiūrų žurnalistams ir viešojo gyvenimo veikėjams. Vienas tokių – konservatorius Johnas O'Sullivanas, daugelio kitų dešiniosios pakraipos visuomenės informavimo priemonių bendradarbis.

REKLAMA
REKLAMA

Mykolas Drunga

John O'Sullivan: Mūsų nesėkmės drąsina islamo radikalizmą

Praha, Čekijos Respublika. Vaclavas Havelas, čekų dramaturgas ir antikomunistas disidentas, tiesiog iš kalėjimo patekęs į šalies vadovo postą per 1989 m. aksominę revoliuciją, baigęs prezidento kadenciją nedykaduoniauja. Jau keletą metų jis rengia kasmetinę konferenciją „Forum 2000“, į kurią susirenka įvairiausi visuomenės veikėjai ir diskutuoja įvairiais tarptautiniais klausimais.

REKLAMA

Kadangi Havelas priklauso nykstančiai proamerikietiškai nusiteikusių europiečių rūšiai, jis kviečia iš tikrųjų skirtingus diskutuotojus. Dėl plataus jo pripažinimo jo kvietimų retai atsisakoma. Todėl ir buvęs CŽV direktorius Jamesas Woolsey čia dalyvauja, nepaisant nuolatinės Irako karo ir prezidento George‘o W. Busho administracijos kritikos.

Konferencijos tema – „Mūsų globalinis bendrabūvis“. Šios temos gale turėtų būti klaustukas, nes teroristai, tvirtinantys atstovaują islamui, yra pagrasinę arba nugalėti likusią pasaulio dalį, arba žūti šioje kovoje.

REKLAMA
REKLAMA

Sutirštinta? Štai pasaulinio terorizmo vadovo Abu Musabo al-Zarqawi žodžiai: „Arba mes pasieksime pergalę, arba iškeliausime į amžinąjį gyvenimą“. Ir pats Osama bin Ladenas yra sakęs apie Irako karą: „Arba pergalė ir šlovė, arba kančios ir pažeminimas“.

Tą galima pasakyti apie abi puses. Jei JAV pasitrauks iš Irako, jame įsivyraus anarchija, jis taps tarptautinio terorizmo baze, o Amerika bus nugalėta ir pažeminta. Pasaulio politikoje mes būsime mažiau galingi, mažiau galėsime siekti savo tikslų, būsime labiau pažeidžiami rimtesnių rugsėjo 11-osios variantų, galbūt su masinio naikinimo ginklais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Praėjusią savaitę Vašingtone prezidentas Bushas elgėsi kur kas nuoširdžiau, vertindamas šį grasinimą. Sakydamas kalbą Nacionaliniame demokratijos fonde (National Endowment for Democracy), „Islamo radikalizmą“ jis pavadino teroristų, su kuriais mes kovojame, ideologija. Jis pabrėžė, kad tai ne tik Vakarų, bet ir visos žmonijos priešas. Jis sakė, kad per šią kovą žuvo daugiau musulmonų nei kitų tikėjimų žmonių. Ir pirmą kartą jis pakvietė „visus atsakingus islamo vadovus pasmerkti ideologiją, kuri islamą naudoja politiniams tikslams“.

REKLAMA

Šis kvietimas buvo būtinas, nes pernelyg daug musulmonų vadovų ir mokslininkų apie šį terorizmą tyli, yra padarę gana sąlyginius smerkiančius pareiškimus, kaltina CŽV arba Izraelio žvalgybą, arba netgi atvirai jį teisina.

Šis nuolaidžiavimas gali turėti pateisinamų aplinkybių – teroristų baimė, visuotinos antiamerikietiškos nuotaikos, kvaili konspiraciniai nusistatymai – tačiau visiško pateisinimo negali būti. Tačiau musulmonų vadovai nerizikuos smerkdami teroristus, kol mes aiškiai, kaip tą padarė prezidentas, nepasakysime, kad JAV ir Vakarai nubaus tuos, kurie to nepadarys.

REKLAMA

Tie musulmonų vadovai Prahoje jau seniai peržengė Rubikoną ir saugiai nusileido demokratiškoje jo pusėje. Iš tiesų mano stalo kaimynas Anwaras Ibrahimas, buvęs Malaizijos ministras pirmininkas, dabar dirbantis Oksfordo universitete, pabrėžė, kad nors jis kartais yra susidūręs su antimusulmoniškomis nuostatomis Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje, jis be jokių išlygų čia jaučiasi laisvesnis negu daugelyje musulmoniškų šalių. Jis kalbėjo susijaudinęs, galbūt todėl, kad už jam pateikus abejotinus kaltinimus praleido šešerius metus Malaizijos kalėjime. (Netrukus pajutau, kad prie stalo sėdinčiųjų draugijoje kalėjime praleistas laikas buvo vertinamas kaip privalumas.)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, kaip pabrėžė kalbėję musulmonai ir ne musulmonai, būtų neteisinga ir pavojinga atsakomybę už „Al Qaeda“ nusikaltimus versti visiems musulmonams vien dėl to, kad šiuos nusikaltimus padarė musulmonai.

Tačiau mes prašome tik to, kad jie pasmerktų akivaizdžius nusikaltimus ir nepasiduotų pagundai jų nepastebėti arba sumenkinti vien todėl, kad juos padarė „jų“ religijos ar civilizacijos atstovai. Musulmonų vardu pareikštas vieningas terorizmo pasmerkimas būtų gerokai veiksmingesnis nei bet koks su juo kovojantis vakarietiškas ginklas.

REKLAMA

Šiuo požiūriu neturėtume nekreipti dėmesio ir į Vakarų civilizacijos nesėkmes. Terorizmą šiek tiek sumažino musulmonų nuolaidžiavimas, tačiau jį nuolat drąsina susitaikėliška Vakarų politika. Kaip savo naujoje knygoje „Vakarų kelias į rugsėjo 11-ąją” („The West's Road To 9/11“; Palgrave Macmillan) rašo gerbiamas britų diplomatijos istorikas Davidas Carltonas, šiuolaikinio terorizmo banga kilo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai pasaulietinė arabų teroristų grupė užgrobė keletą lėktuvų, nutupdė juos Dawsono lauke Jordanijoje ir grasino nužudyti keleivius, jei jų šalių vyriausybės atsisakys iš kalėjimų paleisti jų grupuotės narius.

REKLAMA

JAV, Didžioji Britanija, Vakarų Vokietija ir Šveicarija ne tik pakluso šiems reikalavimams, bet darė neįtikėtiną spaudimą Izraeliui, kad šis paleistų teroristą C, nors Izraelis žinojo, kad jis tučtuojau pradės žudyti jo piliečius – ir tai nebuvo paskutinis kartas. XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV ir Europos šalys įkūrė įvairių politinio, žvalgybinio ir teisinio bendradarbiavimo institucijų, skirtų kovai su terorizmu. Tačiau, kaip sarkastiškai pažymi Carltonas, beveik visos terorizmo krizės, kurias sprendė šios institucijos, baigdavosi susitarimais su teroristais, dažniausiai paklūstant jų sąlygoms. Šitaip penimas terorizmas užtikrintai augo iki pat rugsėjo 11-osios. Po šios dienos antiteroristinis pasaulio bendradarbiavimas pastebimai sustiprėjo. Kaip praėjusią savaitę sakė Bushas, jo dėka buvo pasiekta rimtų plačiau neviešintų pergalių žlugdant teroristinius sąmokslus, suimant ar nužudant teroristus. Tačiau teroristinių išpuolių skaičius visame pasaulyje vis dar auga. Taigi kova su terorizmu, ypač radikaliųjų islamo grupuočių terorizmu, ko gero, bus ilga ir sunki.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau tai nėra beviltiška kova. Kaip pabrėžė Garethas Evansas, buvęs Australijos ministras pirmininkas, kova dėl to, kad baigtųsi karas tarp valstybių, taip pat buvo ilga ir sunki, tačiau dabar ji pradeda duoti vaisių: „Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios labai pastebimai – beveik 80 procentų – sumažėjo karinių konfliktų skaičius, per kuriuos kasmet žūva 1000 ir daugiau karių“.

Šį darbą daugiausia nuveikė tarptautinės institucijos, įkurtos tam, kad neleistų plisti karui ir ginkluotiems konfliktams. Tačiau jų diplomatinės pastangos veiksmingos todėl, kad jas palaiko Jungtinių Valstijų karinė galia. Panašus „stiprus daugiašališkumas“ galiausiai turėtų nugalėti ir terorizmą.

REKLAMA

Kad tai įvyktų greičiau, reikia nugalėti vieną paskutinę kultūrinę kliūtį: europiečių antiamerikietiškas nuostatas, nes europiečiams labiau rūpi tai, kad JAV Irake patirtų pažeminimą, negu pripažinti, kad Europos „švelniai galiai“ reikalinga Amerikos „stipri galia“ (ir atvirkščiai), jei abi Vakarų pasaulio pusės nori išsivaduoti nuo terorizmo.

Puiku, kad yra Vaclavas Havelas, kuris apie tai europiečiams primena.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų