„Laiką leidžiu puikiai, karts nuo karto pakoncertuoju žmonėms. Kadangi salėse žmonės su kaukėmis būna, tai netgi padainuoju apie kaukes“, – juokauja solistas.
Jis sako, kad netgi garbus amžius nenuvijo jo nuo scenos. „Dar balsas skamba, viskas tvarkoj, formoj, prisižiūriu, pasportuoju, viskas normaliai. Dar žmonės manęs neužmiršo, kviečia. Žinot, dainininkai kaip tie paukščiai, vis tiek, sako: „Lakštingalos negali nečiulbėti“, – juokiasi A. Lemanas.
Per Jonines estrados solistas buvo pakviestas į Gelgaudiškio dvarą pasveikinti žinomo žurnalisto Antano Andrulionio su jubiliejumi.
„Buvo daug žinomų žmonių, jo bendražygių ir aš savo dainomis prisidėjau sveikinant.“
Gerbėjai dar vis pasitinka
A. Lemanas nelepia, kad gerbėjai dar po koncertų palieka šiltas padėkas, o išvysti jį koncertuose nori dar ne vienas.
„Man dar sako, kai iškabinu afišas koncertų iš kultūros namų moterys: „Čia jo koncertai? Būtinai ateisim, norim dar gyvą pamatyt.“ Tai čia taip įdomiai gaunasi, nes senjorai mane dar prisimena, kaip koncertuodavau prieš 10–20 metų, tai jiems įdomu“, – dalinasi dainininkas.
Prieš porą metų A. Lemanas atsidūrė ir kinų ekranuose – filme kartu su žmona Lina nusifilmavo komedijoje „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“. Vis dėlto jis atskleidė, kad filmuotis jam ne taip patinka, kaip būti ant scenos.
„Gal geriau dainuoti. Filmuotis kažkaip, nors aš ir baigęs renginių režisūrą su tuo vadinamu Raudonu diplomu, ten irgi perėjome tą aktoriaus meistriškumą, bet vis tiek, na, turi žmogus turėti pašaukimą aktorystei. O mano svajonė visą gyvenimą buvo būti scenoje, dainuoti solistu. Na, ir ji išsipildė“, – kalba jis.
Antrąją žmoną, su kuria filmavosi ir filme, solistas tiesiog liaupsina. „Žinokit, gyvenu kaip rojuje. Su savo drauge Lina tikrai puikiai gyvenam, meilė niekur nedingsta, va čia švyčiu tiesiog“, – sako jis.
Dainuoti – geriau nei vaidinti
Jis dalinasi ir linksmais nutikimais filmavimų metu.
„Na ten filmavime viskas ekspromtu taip sakant gavosi. Man reikėjo prisiminti Larisos Kalpokaitės vaidmens vardą, o aš filmavimo metu „O, Larisa!“ šaukdavau, – juokiasi. – Pamiršdavau vis, kad ją kitu vardu reikėjo vadinti, ir vis vėl, iš naujo tą patį filmuoti tekdavo. Tai va vis tokios kliauzos būdavo, tai sakiau ne, vis dėlto savo vėžėse esu ant scenos dainuojant ir man ten viskas lengviau“, – sako estrados solistas.
Jis reiškia padėką ir visiems kolegoms, kurie dalinasi savo tekstais su juo.
„Dėka kolegų gyvenu tikrai. Man pasisekė, kad aš tarp kolegų ir kolegių neturiu nei pavydo, nei priešų.
Tai rašantys kolegos tekstus, pavyzdžiui, kaip Roma Mačiulytė, tekstus rašanti puikius, tai man dažnai ji juos atsiunčia.
Paskui Vytautas Šiškauskas dažnai man dovanoja tekstus, jis dainas kepa kaip blynus ir viena už kitą kaskart būna geresnė, – prisimena jis. – Taip pat ir Romas Dambrauskas, Rytis Cicinas, Ovidijus Vyšniauskas bei kiti savo dainų orkestruotes padovanoja man, pasitiki manimi.“
