Tas automobilis priklausė „Ukrainska pravda“ vadovei Olenai Prytuliai, bet jos viduje nebuvo. Sprogimas driokstelėjo 7 val. 45 min. vietos (ir Lietuvos) laiku, kai jį vairavo P.Šeremetas.
Apdegęs automobilis sprogimo bangos išmuštais langais stovėjo akmenimis grįstoje gatvėje, apjuostas policijos juostomis.
„Pavelo Šeremeto mirties priežastis – sprogstamojo užtaiso poveikis. Tai nužudymas“, – sakoma žinutėje, paskelbtoje generalinio prokuroro Jurijaus Lucenkos paskyroje.
Prezidentas Petro Porošenka pareiškė, kad žurnalisto žūtis yra „nusikaltimas“ ir „tragedija“.
„Nagrinėjamos visos versijos“
Įstatymų leidėjas ir vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo patarėjas Antonas Heraščenka nepaneigė, kad pagrindinė tikėtino P.Šeremeto nužudymo priežastis galėjo būti jo profesinė veikla.
„Tai, kas nutiko, yra visos žurnalistų bendruomenės tragedija... Neabejotina, kad suveikė sprogstamasis užtaisas, padėtas piktavalių, siekusių nužudyti Pavelą Šeremetą“, – A.Heraščenka sakė televizijai 112.
Pasak jo, ta bomba tikriausiai buvo susprogdinta per atstumą arba detonavo suveiktus delstiniam sprogdikliui. Tikėtina, kad šio išpuolio vykdytojams buvo žinoma reporterio darbotvarkė.
A.Heraščenka neatmetė galimybės, kad šis sprogdinimas yra susijęs su Rusija, priminęs žinomo žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymą panašiomis aplinkybėmis 2000 metais.
Vidaus reikalų ministro padėjėjas Zorianas Škiriakas savo „Facebook“ žinutėje nurodė, kad to bombos galia atitinka 400-600 g trotilo ir kad ji veikiausiai buvo detonuota per atstumą arba delstiniu sprogdikliu.
„Nagrinėjamos visos įmanomos šio žiauraus nusikaltimo versijos“, – sakė Z.Škiriakas, pridūręs, kad įvykio vietoje dirba sprogmenų ekspertai.
Vienas taksistas, vardu Petro, sakė naujienų agentūrai AFP, kad P.Šeremeto automobilis „važiavo Ivano Franko gatve ir sustojo prie posūkio, o tada driokstelėjo sprogimas. Pro priekinį langą išsiveržusios liepsnos kilo iki antro aukšto“.
Taksistas sakė padėjęs ištempti iš degančio automobilio P.Šeremetą, kuris dar buvo gyvas, kai atvyko greitoji pagalba, bet iš skausmo negalėjo kalbėti.
„Kam žudyti žurnalistus Ukrainoje?“
P.Šeremetas kelerius metus dirbo laikraštyje „Ukrainska pravda“, kurio įkūrėjas buvo nužudytas G.Gongadzė, tuomečio šalies prezidento Leonido Kučmos oponentas.
„Ukrainska pravda“ vyriausioji redaktorė Sevgil Musajeva-Borovyk sakė AFP mananti, kad P.Šeremetas buvo nužudytas dėl savo „profesinės veiklos“.
„Kam žudyti žurnalistus Ukrainoje? Kažkas tokiu būdu nori destabilizuoti padėtį šalyje“, – pareiškė ji.
P.Šeremetas taip pat dirbo radijuje „Vesti“, į kurį jis važiavo iš savo namų trečiadienio rytą. Ta stotį kai kurie ukrainiečiai vadina prorusiška.
P.Šeremetas paliko sūnų ir dukrą, kurie gyvena Minske. Kaip pranešama, žurnalistas bus palaidotas Baltarusijos sostinėje.
P.Šeremetas pasitraukė iš Rusijos televizijos 1-ojo kanalo (ORT) 2014-ųjų liepą ir persikėlė į Ukrainą, sakydamas, kad žurnalistai, kurių nuomonė neatitinka Kremliaus propagandos, yra „persekiojami“ ir kad Rusijos televizijos vadovų spaudimas dėl reportažų apie tuo metu vykusius opozicijos protestus Kijeve tapo nebepakenčiamas.
„Tiriamosios žurnalistikos pionierius“
Trečiadienį visų trijų šalių žurnalistai ir politikai reiškė užuojautas dėl šios tragedijos.
Maskvoje iškilus žurnalistas Konstantinas von Eggertas (Konstantinas fon Egertas) televizijos „Dožd“ tinklalapyje paskelbė nekrologą, kuriame teigė, kad P.Šeremetas buvo „tiriamosios žurnalistikos pionierius“.
„Jo pagarsėjęs reportažas apie Baltarusijos sienos „neteisėtą kirtimą“ buvo didelė televizijos sensacija 10-ame dešimtmetyje, – sakė K.von Eggertas. – Tai buvo laikai, kai žurnalistas pats viską išbandydavo ir turėdavo už tai sumokėti, susilaukęs kaltinimų savo šalyje.“
P.Šeremetas nuo 1994-ųjų iki 1995 metų balandžio buvo Baltarusijos valstybinės televizijos savaitinės naujienų ir analitinės laidos „Prospekt“ vedėjas bei prodiuseris. Tą laidą Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka uždraudė likus savaitei iki referendumo, kuriame buvo prašoma leisti padidinti valstybės vadovo galias.
Vėliau P.Šeremetas tapo Baltarusijos laikraščio „Belarusskaja delovaja gazeta“ vyriausiuoju redaktoriumi. Tais pačiais metais jis taip pat pradėjo dirbti Rusijos visuomeninėje televizijoje ORT, o 1996-aisiais paskirtas jos biuro Minske vadovu.
1997 metų liepos 22 dieną P.Šeremetas, kartu su ORT operatoriumi ir vairuotojais, nufilmavo save neteisėtai kertantis Lietuvos sieną ir grįžtantis atgal, demonstruodamas, kad kontrabandininkai gali labai lengvai patekti iš vienos šalies į kitą. A.Lukašenkos vyriausybė tuo metu vykdė kovos su kontrabanda kampaniją ir buvo neseniai sustiprinusi sienų apsaugą.
P.Šeremetas ir jo bendradarbiai buvo sulaikyti pasieniečių, kai peršoko tvorą, kad nufilmuotų nesaugomus ruožus. P.Šeremetas ir jo komandos narys Dmitrijus Zavadskis vėliau buvo apkaltinti neteisėtu sienos kirtimu, „viršijant žurnalistų tarnybines teises“, ir dalyvavimu sąmoksle.
Rusija protestavo dėl tų areštų, o Britanijos nacionalinis transliuotojas BBC tą incidentą įvardijo kaip abiejų šalių „viešą barnį“. Tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas atšaukė planuotą A.Lukašenkos vizitą Maskvoje, kai tas jau buvo išvykęs – Baltarusijos lyderio lėktuvas nebuvo įleistas į Rusijos oro erdvę.
1998 metų vasario 18-ąją P.Šeremetas buvo nuteistas lygtinai kalėti dvejus metus, o D.Zavadskis – 1,5 metų; jiems taip pat skirta simbolinė 15 JAV dolerių bauda.
1997-ųjų lapkritį P.Šeremetas tapo vienu iš „Chartijos 97“ signatarų. Tame demokratijos šalininkų dokumente buvo reikalaujama, kad „prezidento Aleksandro Lukašenkos administracija liautųsi pažeidinėti pagrindines žmogaus teises ir laisves“.
D.Zavadskis dingo 2000 metų liepos 7-ąją, neatvykęs į susitikimą su P.Šeremetu Minsko oro uoste. P.Šeremetas apkaltino Baltarusijos valdžią dėl jo kolegos dingimo, vadindamas jį kerštu už D.Zavadskio profesinę veiklą, vėliau pridūręs, kad tam žurnalistui buvo žinoma apie Baltarusijos generalinio prokuroro Olego Baželkos naudojamus „mirties būrius“.
2003-aisiais D.Zavadskis buvo oficialiai paskelbtas mirusiu.
JAV dienraštis „The New York Times“ šį reporterį įvardijo kaip „žinomą dėl savo kovingų reportažų apie politinį piktnaudžiavimą Baltarusijoje“ ir vadino „rakštimi Lukašenkos autokratinės vyriausybės šone“.
1999 metais jis pelnė Komiteto žurnalistams ginti (CPJ) Tarptautinės žiniasklaidos laisvės apdovanojimą, o 2002 metais – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) apdovanojimą už žurnalistiką ir demokratiją.
