Mantas LIDEIKIS
Jonaviškis Narimantas S. (35 m.) niekuomet net sapnuoti nesapnavo, jog vieną gražią dieną taps homoseksualaus išpuolio auka ir bus taip nemaloniai pažemintas. Apie žaginimus ir prievartavimus daug sykių girdėjęs vyriškis, be jokios abejonės, buvo įsitikinęs, jog taip nutinka tik ne laiku ir ne vietoje pasipainiojusioms merginoms ir moterims. Ir nė už ką nebūtų patikėjęs, jog tokia istorija vieną gražią dieną ims ir nutiks jam pačiam. O viskas, pasirodo, vis per tą patį - butelį ir senas skolas.
Narimantas S. niekuomet nebuvo angelas. Nesyk teistas už vagystes, tačiau ilgiau už grotų taip ir nesėdėjo, mat dažniausiai jo vagystės būdavo priskiriamos smulkioms. Pastaruoju metu jis gyveno sau įprastą, bet palyginus ramų gyvenimą. Praeityje bastęsis po visą Lietuvą ir net Rusiją, Narimantas nuleido sparnus ir apsigyveno savo motinos bute Jonavoje, įsidarbino vienoje iš įmonių, nebepakliūna ir į pareigūnų rankas.
Vieną dieną lankydamasis Kaune Narimantas visai netikėtai sutiko du savo buvusius bendrus iš kalėjimo Marijampolėje laikų. Anot Narimanto, jis žinąs tik jų vardus ir pravardes - tikrąsias pavardes jau ir pamiršęs. Vieną iš jų visi vadino Hierka, tikriausiai nuo vardo Henrikas, o antrąjį - lyg ir Stasys, tačiau pagal pravardę - Stakanu, mat jis mėgo degtinę gerti, kaip pats sakydavo - "stakanais", tai yra stiklinėmis.
Susitikę buvę bendrakameriai užsuko į vieną aludę Kaune netoli autobusų stoties, kur senos pažinties proga išlenkė po bokalą antrą alaus, prisiminė senus laikus ir įsišnekėjo.
Paaiškėjo, jog Hierka su Stakanu šiuo metu dairosi darbų statybose - bet yra sunku, juk niekas taip nenori imti pas save buvusių nuteistųjų. Vyrai prasitarė buvę Alytuje, bet ten nieko nepešę, ne kaip sekėsi ir Kaune, todėl nutarę traukti link Vilniaus. Tačiau kadangi artėjo vakaras, o jie užsisėdėjo ir dalindamiesi praeities prisiminimais užsiplepėjo, buvo pražiopsotas autobusas.
Tuomet Narimantą ir timptelėjo kipšas už liežuvio pasiūlyti pas jį Jonavoje apsistoti nakčiai - negi paliksi dabar buvusius likimo brolius gatvėje, nors ir vasaros metu? Tiedu taip pat apsidžiaugė tokia draugyste ir nutarė, jog Vilnius gali ir be jų pagyventi, tad kodėl gi neaplankius ir neapžiūrėjus Jonavos, nepasižmonėjus, kaip ten jų gerasis draugas Narimantas įsikūręs. Mikroautobusu atvažiavę į Jonavą, kioskelyje įsigijo ne vieną skaidriosios butelioką - kad su kaupu pakaktų ir naktį nebetektų lėkti į artimiausią "tašką", - o tada paraukė pas Narimantą.
Jau tikriausiai buvo įpusėtas ir antras skaidriosios butelis, kai kažkuris iš bičiulių ėmė ir pareiškė, jog svetingasis buto šeimininkas jam esąs skolingas kažkokią sumą pinigų ir dar po šiai dienai neatidavęs. Ne itin rišlia kalba vienas iš svečių pradėjo tikinti, jog kai paskutinį kartą jie sėdėjo "zonoje, Narimantas jam paprasčiausiai prasilošęs kortomis. Taip pat Narimantui buvo priminta ir sena "zonos" taisyklė, jog tie, kurie neatiduoda savo skolų, čia labai lengvai pavirsta nuskriaustaisiais, pagal kalinių terminologiją - "gaidžiais".
Nustėręs buto šeimininkas nenorėjo net prisiminti jokios skolos. Taip, jis lošęs ir pralošdavęs, o būdavo ir išlošdavęs. Galbūt lošęs ir su skolos reikalautoju, bet negali būti, kad būtų skolos neatidavęs. Jis, Narimantas, savo skolas esą visada atiduodavęs.
Tuo tarpu svečias karštligiškai tvirtino priešingai, ir to finansinio ginčo metu vieną akimirką Narimantas savo draugužį pavadino "pydaru".
Toks įžeidimas negalėjo būti dovanotas ir įžeistojo keršto reikalavo lygiai tą pačią akimirką. Užgautojo svečio pusėn stojo ir antrasis sugėrovas. Jei po ranka būtų pasitaikęs peilis ar kitas aštrus daiktas, Narimantui, ko gero, būtų išmušusi paskutinioji, o policijos suvestinėse būtų atsiradęs dar vienas pranešimas apie nužudymą buitinio konflikto metu.
Tačiau tą kartą Narimanto laukė visai kitoks likimas. Porą smūgių į paširdžius jį beveik nokautavo, o tada abu sugėrovai ėmėsi iš tiesų šlykštaus darbelio savo įsiūčiui išlieti.
"Jei aš esu toks, tai tu nuo šiol - gaidys!", - kai pareiškęs, svečias nusmaukė Narimanto kelnes ir išprievartavo jį per išeinamąją angą. Antrasis tuo tarpu auką laikė prispaudęs, kad per daug nespurdėtų. Kai visa tai buvo atlikta, Narimantas gavo smūgį per sprandą, po kurio neteko sąmonės.
Atsigavęs ryte, savo draugelių jau neberado. Jie išsinešdino net nebaigę gerti likusio pusbutelio. Matyt, su taip pažemintuoju jiems jau nebeleido likti kalinio prestižas. Apie baisų savo nakties patyrimą šeimininkui liudijo tik nesunkūs sumušimai ant veido, šiokia tokią mėlynė krūtinėje ir nemalonus maudimas išangėje.
Vyras, teisybę pasakius, ilgokai svarstė, kaip jam reikėtų pasielgti - rašyti policijai pareiškimą ir apskųsti savo buvusius draugelius, ar ne. Galų gale, paveiktas gyvenimo kalėjime įpročių, visgi apsisprendė nerašyti jokio pareiškimo - tokia jau taisyklė tarp nusikalstamo pasaulio gyventojų: kad ir kas nutiktų, su pareigūnais bendrauti - tabu.
O Narimantas juk negali būti tikras, kad niekuomet nepaklius už grotų vėl. Ir tuomet, jei paaiškėtų visa ši istorija tarp nelaisvės draugelių, jo lauktų tikrai ne pagarba už jau ne vieną teistumą, o didelis pasmerkimas ir nuolatiniai pažeminimai, nes tokiu būdu jis buvo degraduotas į pačią žemiausią ir, deja, vis dar egzistuojančią, nuskriaustųjų kastą.
