Praėjusią savaitę Londone atidarytas aukščiausias dangoraižis Europoje. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Kataro premjeras šeichas Hamadas bin Jassimas al-Thanis. Jo šalies turto fondui priklauso 95 proc. naujo pastato, rašo „The Guardian“.
Prieš dar kelias dienas Kataras savo augančią įtaką demonstravo kitoje vietoje – Jungtinių Tautų rūmuose Ženevoje, kur H. bin Jassimas al-Thanis susitiko su JAV valstybės sekretore Hillary Clinton bei kitais užsienio reikalų ministrais tam, kad būtų imtasi griežtesnių tarptautinių veiksmų dėl Sirijos.
Abu šie momentai žymi fenomeną: mažytės šalies iškilimą į pagrindinę pasaulio sceną. Kataras turi dideles ambicijas, už kurių stovi milžiniškas turtas ir pasišventimas griežtai Korano interpretacijai. Šios ambicijos yra įgyvendinamos: nuo sporto stadionų ir dangoraižių Vakarų sostinėse iki industrinių centrų Kinijoje bei kovos laukų Sirijoje ir Libijoje.
Viena karta anksčiau Kataras, kurio žmonės yra turtingiausi pasaulyje dėl jo naftos ir gamtinių dujų išteklių, vos buvo pastebimas pasauliniame radare. Buvusį Britanijos protektoratą al-Thani šeima valdo nuo XIX a.; dabartinis jų emyras, Šeichas Hamadas bin Khalifa al-Thani, perėmė valdžią iš savo brolio 1995 metais per kruviną karinį perversmą. Šiandien yra sunku išvengti jo pinigų bei įtakos. „Qatar Holdings“ ir „Qatar Investment Authority“ Londone apsipirkinėja jau kuris laikas. Paskutiniais metais Kataras čia išleido 13 mlrd. svarų ir nusipirko prabangių namų kvartalą „Chelsea Barracks“, „Harrods“ prekybos centrą bei Olimpinį kaimelį. Kataras turi daugiausiai „Barclays“ akcijų. Jo globali investavimo strategija paskutiniu metu nukreipta į Kiniją.
„Qatar Foundation“ remia Barselonos futbolo klubą, taip primindamas, kad už 10 metų Pasaulio futbolo čempionatas vyks Katare. Be to, Dohoje yra įsikūrusi „al-Jazeera“ televizija, kuri laikoma svarbiausiu arabų naujienų kanalu. Jis priklauso Katarui per „Qatar Media Corporation“, kuri praėjusią savaitę teigė turinti įrodymų, kad velionis Palestinos lyderis Yasseras Arafatas buvo nunuodytas poloniu. Emyrate taip pat yra įsikūrę Talibano ir Hamas regioniniai biurai, bei daug tarptautinių organizacijų, tokių kaip Džordžtauno universitetas bei Britų karališkosios tarnybos institutas. Taip susikūrė erdvė, kur vakarai trinasi pečiais su islamiškuoju pasauliu. Iš tiesų, iki 2009 metų Katare netgi veikė Izraelio prekybos centras, tačiau jis užsidarė po Izraelio įsiveržimo į Gazos ruožą. Nuo Arabų pavasario Kataras bando save pastatyti į priešakines regiono transformacijos linijas, suteikdamas Muamario Gaddafio priešininkams karinę paramą bei palaikydamas kitus porevoliucinius Libijos veikėjus.
Pastaruoju metu, Kataras buvo apkaltintas ginklų tiekimu Sirijos opozicijai – šį kaltinimą premjeras neigia, nepaisant to, kad Kataras garsiai palaiko šalies opozicijos apginklavimą. Visa tai veda prie klausimo: ko Kataras siekia iš užsienio politikos, kuri derina tiek minkštąją, tiek kietąją galias, ir kaip tokia maža šalis tapo tokia svarbi? Šį klausimą užduoda visi nuo Arabų šalių lyderių iki vakarų diplomatų, bandančių suprasti, kas lemia Kataro užsienio kryptį ir jos trajektoriją.Kai kuriuo atžvilgiu, pasak analitikų, al-Thani šeimos diplomatija yra interpretuojama per labai asmeninį emyrato filtrą: jo premjerą ir Sandhurst karo akademijos auklėtinį princą Tamimą, kuris yra mažos šalies kariuomenės galva.
Nors Kataras yra Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos narys, kas garantuoja jam suverenitetą, šalies užsienio politika jau seniai susikoncentravusi į draugysčių ir aljansų mezgimą tam, kad šalis užsitikrintų savo nepriklausomybę ir saugumą. „Užtenka pažiūrėti į Kataro vietą žemėlapyje, kad suprastumėte, jog jis gyvena atšiaurioje kaimynystėje, - sako Jane Kinninmont, Persijos įlankos ekspertė iš „Chatham House“. – Jaučiasi, kad jam reikia daug sąjungininkų. Taigi, Kataras ieško bendrininkų tiek didesnėse, tiek mažesnėse valstybėse, kad galėtų užsitikrinti balsų JT Generalinėje Asamblėjoje.“ Tačiau to negana Kataro iškilimui paaiškinti. Iš tikrųjų, jam padėjo įvairių įvykių, kurie Katarui turėtų „rūpėti“, derinys.
„Prieš penkiolika metų niekas negirdėjo apie Katarą, - sako J. Kinninmont.. – Dabar mes žinome apie tai ne tik dėl jo trofėjinių investicijų Londone, bet ir dėl užsienio politikos. Jis labai vertina prekės ženklą ir iš dalies dėl to siekia apibrėžti save ir savo įvaizdį reikalais, į kuriuos įsitraukia.“ Ilgą laiką Kataro strategija buvo panaši į Turkijos „nulis problemų“ užsienio politiką, kuri koncentravosi į įtakos didinimą tarpininkaujant ir ieškant draugų. Tačiau per Arabų pavasarį, Kataras ėmėsi aktyvesnio vaidmens. Praėjusių metų kovą Kataras suteikė karinę paramą Libijos revoliucionieriams. Šis Kataro politikos poslinkis nuo tarpininkavimo į intervenciją, nepraėjo be rizikos. Iškart po Libijos revoliucijos, Vakarų diplomatai skundėsi dėl Kataro intervencijos. Kataro aktyvumas Sirijos opozicijos atžvilgiu bei įtarimai, kad jis yra įsitraukęs į ginklų perdavimą jos nariams, sulaukė daug kritikos. Pasigirdo spekuliacijų, kad Kataras nesugebės išlaikyti savo įtakos. Kalbama, kad po Arabų pavasario Kataras dėl paramos sunitų islamistų judėjimams labiau artėja prie Saudo Arabijos.
Be to, Kataras dėl savo naujos kategoriškos politikos gali pažeisti draugų tinklą, kurį taip ilgai mezgė, bei įgyti naujų priešų. „Viskas turi savo kainą. Iškilo priešprieša Katarui. Emyratas dabar bus stebimas pro padidinamąjį stiklą“, - sako Brookings centro Dohoje tyrimų direktorius Shadi Hamidas. Mažasis Kataras gali suprasti, kaip suvokė ir kiti, kad kietoji galia užgožia brangią ir subtilią minkštąją galią – įskaitant lazerių šou ir spindinčius bokštus.
