Prieš gerus metus jūsų vardas pramogų pasaulyje buvo dar labai mažai kam žinomas. O štai dabar fotosesijos, įvairūs projektai, į kuriuos esate kviečiama. Ir pati šviežiausia naujiena – nuo šiol esate naujai susikūrusios grupės „Pop Ladies“ dainininkė. Apie jūsų greitą išgarsėjimą sklando įvairios kalbos ir gandai. Ką pati apie tai manote?
Na, turbūt atsiradau greitai, laiku ir vietoje (juokiasi). Be abejo, nėra ko slėpti – tai, kad esu su žinomu žmogumi, tikrai prisidėjo prie dabartinio mano populiarumo. Bet tikrai nemanau, kad mano draugystė su Deivydu Zvonkumi – vienintelis viską nulėmęs veiksnys. Juk nesu scenos naujokė, dainuoju nuo 14 metų ir tarp savo klausytojų, rusų ir lenkų, seniai buvau žinoma. O kelis pastaruosius metus jau bandau dainuoti ir lietuviškai. Tai tik pirmieji žingsniai, užtai jie dar gana kuklūs. Taip, Deivydo atsiradimas mano gyvenime tuos žingsnius paspartino. Ar tai blogai? Man taip neatrodo, nes iki tol man niekas nieko ant lėkštutės neatnešė, viską, ko pasiekiau, pasiekiau pati, o kad dabar atsirado žmogus, kuris mato mano norą dainuoti, nori man padėti ir padeda, užtai jam esu tik dėkinga.
Žinomumas paprastai turi dvi puses. Ar jau spėjote pajusti ir tą kitą, ne fasadinę?
O taip, labai greitai ją pajutau. Iš karto po projekto „Chorų karai“ supratau, kad parduotuvėje jau nebegalėsiu apsipirkti kaip anksčiau, kad visada atsiras, kas pastebės, ką dedu į krepšį ir net už kokią sumą (juokiasi). Tačiau iš anksto tai žinojau ir ruošiausi. Žinojau, kad bus kalbama apie mano karjerą per lovą, supratau, kad būsiu lyginama su Natalija Bunke, o ir Deivydas, dar prieš mums tampant pora, perspėjo: „Bus labai sunku. Ar tu tikrai tam pasiruošusi?“ Šiaip gyvenime nesu gležna gėlelė, aš gana stipri, bet taip pat ir jautri. Užtai būna, kad kartais paverkiu, bet tai turbūt normalu. Juk niekas nieko gyvenime už dyką neduoda, viskas turi savo kainą. Ir populiarumas, ir meilė...
O iš tiesų, kuris kurį „pakabino“? Katažina Deivydą ar Deivydas Katažiną?
Na, jei viską taip sudėliojus iš eilės, gal Deivydas, bet kavos jį pirma pakviečiau aš. Tai turbūt aš jį „nukabinau“ (juokiasi). Su Deivydu supažinau dar 2010 metais, kai ruošiausi išleisti pirmąjį solinį albumą. Pritrūkau dainų ir viena pažįstama patarė paprašyti Deivydo. Aš taip ir padariau, paprašiau jo sukurti keletą dainų būsimam albumui. Jis lyg ir pažadėjo, bet dėl laiko stokos (tuo metu buvo labai užimtas, be to, čia pat turėjo įvykti ir jo skyrybos su Natalija) nieko taip ir nesukūrė. Na, o kitą kartą susitikome „Chorų karuose“. Deivydas vadovavo „Smaragdiniam chorui“ , o aš dainavau Stano chore. Susitikome, pasilabinome, šnektelėjome, kaip šiek tiek pažįstami, ir tiek. Kol truko projektas, nieko daugiau neįvyko: jokių užuominų ir jokios aiškiai reiškiamos simpatijos nei iš vienos pusės. Tik jau gerokai vėliau sužinojau, kad Deivydas jau tuomet į mane atkreipė dėmesį kaip į gražią moterį, o ir man jis atrodė įdomus vyras. Na, o pasibaigus „Chorų karams“, nuėjome kavos. Tai buvo pirmasis mūsų pasisėdėjimas, bet man jis visai nepatiko. Kavą gėrėme ne vieni, LRT kavinėje mūsų susirinko ne taip jau mažai, o Deivydas visą laiką tylėjo. Taip ir atsisveikinome. Vis dėlto po kurio laiko Deivydas man parašė per „Facebooką“, pajuokavo, kad „Chorų karai“ baigėsi ir daugiau progų išgerti kavos nebėra. O aš atsakiau, kad galima ir be progos puodeliui kavos susitikti. Susitikome ir nebeišsiskyrėme.
Na, o tas trikampis: Natalija Bunkė, Deivydas Zvonkus ir Katažina? Ar jūs iš tiesų visi nuoširdžiai ir draugiškai bendraujate?
Taip, ir man tai visai normalu. Kai susipažinome su Deivydu, be abejo, aš jau žinojau, kad yra tokia Natalija Bunkė, buvusi Zvonkė, su kuria Deivydas po skyrybų gražiai bendrauja ir sutaria. Manęs tai nei stebino, nei trikdė, nes ir pati su buvusiu draugu puikiai sutariu. Na, gal kažkada menkas abejonės šešėlis dėl Deivydo ir Natalijos buvo nugulęs ant širdies, nebūčiau moteris (juokiasi), bet tik iki tol, kol nebuvau susipažinusi su Natalija, kol nepabendravome.
O kaip susipažinote? Ar pats Deivydas jus supažindino?
Su Natalija susipažinome gana netikėtai. Turbūt jau buvo praėjęs ne vienas mėnuo po to lemtingo kavos gėrimo. Kartą po kažkokio projekto skambinu Deivydui, nes iš anksto buvome susitarę, kad jam paskambinsiu, o jis man paaiškina, kad dabar yra pas Nataliją ir kartu su ja geria vyną. Na, turbūt ne vienai merginai tokie žodžiai būtų nuskambėję keistokai, bet aš tą akimirką Deivydą visiškai supratau ir todėl visai ramiai sureagavau. Galiu pasakyti, kad jis dėl tokio savo tiesumo mano akyse net ūgtelėjo. Kita vertus, supratau, kad jis neturi ko nuo manęs slėpti. Na, o paskui Deivydas ramiai ir nuoširdžiai pakvietė mane prie jų prisijungti. Sirguliavau ir paaiškinau, kad turbūt grįšiu namo ir gulsiuosi į lovą, bet telefoną iš Deivydo rankų perėmė Natalija: „Atvažiuok, išvirsiu arbatos su medumi, susipažinsime, pakalbėsime...“ Kvietė draugiškai, šiltai. Nuvažiavau ir, keista, bet iš karto radome bendrą kalbą. Dabar galvoju, kad turbūt dėl to, kad abi esame panašios, tokios pat energingos, temperamentingos, abi tokios „och“ (juokiasi)... Turbūt mūsų charakteriai panašūs, dėl to taip gerai sutariame.
Vadinasi, Deivydas niekur toli nuo savo pirmojo pasirinkimo nenubėgo ir antrą kartą įsižiūrėjo panašią merginą?
Turbūt. Pats Deivydas juk yra labai ramus. Mudu su juo kažkuo esame panašūs į mano tėvus. Mano mama – tikras uraganas, tėtis – priešingybė. Jis lėtas ir ramus žmogus. Bet jie puikiai papildo vienas kitą. Na, o aš kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tarp Deivydo ir Natalijos viskas baigta. Pati Natalija kartais dar pasidžiaugia: „Na, pagaliau... pirma mergina, kuri ramiai reaguoja į mūsų draugystę.“ Ir tai – tiesa.
Katažina, o kaip jūs viską suspėjate dabar, kai dalyvaujate šokių projekte, repetuojate, dainuojate ir mokykloje dar, ko gero, tebedirbate?
Jau pritrūksta laiko. Kol mokykloje atostogos, dar gerai, o kaip bus vėliau, nežinau. Galbūt teks atsisakyti darbo mokykloje, nors jis man labai mielas. Jau kurį laiką mokykloje nebeturiu pamokų – vadovauju moksleivių ansambliui. Veikla labai įdomi, jau esu sukaupusi nemažai patirties, todėl manau, kad mokiniams tikrai galiu kažką duoti. Tikrai nebus lengva atsisveikinti su mokykla, bet, kita vertus, pati suprantu, kad visko neaprėpsiu, kažkuri veiklos sritis kentės, o aš tokia maksimalistė, nieko nemoku daryti vidutiniškai – jei jau darau, turiu padaryti iki galo ir labai gerai. Yra mano gyvenime buvę ir taip, kad dirbau net septyniuose darbuose vienu metu: keliose mokyklose, kurios buvo skirtinguose rajonuose, taip pat mokiausi, o savaitgaliais dar ir koncertuodavau arba dainuodavau kokiame nors restorane. Vieną gražią dieną taip skubėdama ir lėkdama iš vieno rajono į kitą pakliuvau į avariją ir tik tada susimąsčiau, kad visų pinigų neuždirbsiu. Nors, kiek save prisimenu, niekada nieko nedariau vien dėl pinigų, o daugiau iš azarto, noro save išbandyti skirtingose srityse ir gal net dėl to, kad tiesiog nenusėdžiu vietoje ir nemoku šiaip sau būti ir nieko neveikti. Na, bet turbūt ta avarija, o paskui ir ligoninė, man buvo lyg ženklas iš aukščiau, kad stabtelėčiau ir pradėčiau bent kažkiek save saugoti.
Turbūt dainuoti scenoje gausiai publikai jau seniai svajojote.
Visada svajojau apie didžiąją sceną, labai norėjau išleisti savo dainų albumą, nes iš pradžių tik perdainuodavau kitų dainas. Apskritai visada buvau tikslo siekiantis žmogus – darau, nepasiseka, vėl darau. Na, vieną albumą jau išleidau, o dabar po truputį rengiu ir antrąjį.
O kaip esate susidėliojusi prioritetus? Kam šiuo metu skiriate daugiausia laiko?
Labai apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dalyvauti šokių projekte. Išbandyti save ant parketo – dar viena mano gyvenimo svajonė. Galbūt keista, bet šiuo metu pirmoje vietoje man ir yra šokiai. Bet kitaip turbūt ir negali būti, ant parketo esu visai naujokė, niekada niekur nesimokiau šokti. Taigi, dabar tenka įdėti labai daug pastangų, kad kažką galėčiau parodyti.
Ar prieš sutikdama dalyvauti šokių projekte pasitarėte su Deivydu?
Taip, visų pirma jo paklausiau: „Ką tu apie tai galvoji?“ Jei Deivydas prieštarautų, tikrai būčiau atsisakiusi šokių. Man labai svarbi jo nuomonė, nes žinau, kad ir kokį sprendimą Deivydas priimtų, jis visada bus geras ir teisingas. Kita vertus, šokiai gana intymus menas ir, manau, ne kiekvienas vyras suprastų ir palaikytų mylimos moters norą šokti su kitu partneriu. Bet Deivydo žodžiai buvo tokie: „Kaip aš galiu tavęs neleisti, kai matau, kad tavo akys šitaip dega?“
Jūsų šeima turbūt jumis labai didžiuojasi?
Tėvai manimi didžiuojasi ir visada palaiko. Juk esu vaikas iš kaimo, todėl visada jaučiu pareigą padėti tėvams. O kaime vasarą darbų tiek daug, kad galėčiau dirbti ir dirbti, bet vis tiek nesimatytų galo. Anksčiau būdavo, jei tik rečiau parvažiuoju, tuojau sulaukiu mamos priekaištų: „Tu jau labai retai pasirodai... Kada atvažiuosi ir neskubėsi? Kada atrasi laiko permiegoti namuose?“ Mamai labai svarbu, kad į namus grįsčiau su nakvyne, galėtume ramiai šnektelėti, su ja pasidalyčiau įspūdžiais ir iš ryto pavalgyčiau jos keptų blynų. Viską suprantu, tik dabar dėl laiko stokos vis rečiau pasirodau tėvų namuose. Aišku, dėl to mane graužia sąžinė, bet, kad ir kaip būtų keista, mamos priekaištų senokai nebegirdėjau. Net sesuo pastebėjo, kad mama labai pasikeitė, nes dabar jau ji vis dažniau man pasako: „Tu žiūrėk savęs, jei negali – nevažiuok. Žiūrėk, kaip tau geriau.“ Mama visada seka, kas vyksta mano gyvenime, renka ir saugo kiekvieną žurnalą, laikraštį, kad ir su mažiausia žinute apie mane. Turi tam skirtą specialią dėžutę, kuri yra lyg savotiškas pasiekimų archyvas nuo pat pirmųjų mano pasirodymų scenoje, turbūt dar nuo 1994-ųjų.
O ką labiausiai mėgstate veikti, kai randate laisvo laiko?
Labai myliu vasarą ir, kai tik turiu laisvą minutę, lekiu prie ežero. Esu saulės žmogus ir visada man tos saulės reikia. Deivydas – atvirkščiai, jis kartais pajuokauja: „Aš – kurmis“, taigi, kartu jo nenusitempsi. Bet pasilepinu ir viena. O šiaip esu tas žmogus, kuris nuolat ką nors keičia: stilių, pomėgius, drabužius... Jei šį sezoną prisipirkau vienokių drabužių, kitą jų jau greičiausiai nebenorėsiu, šiandien dainuoju vienokią muziką – kitais metais gal dainuosiu visai kitokią, galbūt išbandysiu net visai priešingą muzikos stilių. Tokia jau esu neapsisprendėlė (juokiasi). Labai mėgstu vairuoti, man labai patinka automobiliai, bet ir su jais tas pats. Šiandien vairuoju vieną mašiną ir ji man atrodo visiškai gera – tokia, kokios man ir reikia, bet praeis dveji metai, o aš norėsiu jau visai kitokios. Apskritai, man norisi viską išbandyti. Aišku, ne kartą esu pasigailėjusi, kad kažkur įlindau ne laiku ir ne vietoje, bet gal geriau gailėtis, kad pabandei ir nusvilai nei kada nors liūdėti, jog visai nebandei.
Ar ir asmeniniuose santykiuose esate tokia pat nepastovi?
Na, šioje srityje viskas šiek tiek kitaip. Užtai turbūt iki šiol esu netekėjusi, nes santuoka man neatrodo ta sritis, kur galima ar verta rizikuoti. Nesuprantu tokių dalykų: „Ai, pabandysiu, neišeis, išsiskirsiu...“ Aš kitaip auklėta, man visada atrodė, kad jei jau žengi šitą žingsnį, tai visam gyvenimui. O ir paskui negali būti jokių atsitraukimų, nuėjimų į šalį, pas kitą ar pas kitas. Aš jau sakiau, kad esu maksimalistė (juokiasi). Jau prieš dešimtį metų galėjau ištekėti, turėjau vaikiną, bet dabar tik džiaugiuosi, kad nepaskubėjau, nes per tuos metus mano gyvenime daug kas keitėsi, o ypač aš pati. Dabar esu visai kitas žmogus ir, manau, kad tik dabar visiškai susiformavau kaip asmenybė – žinau, ko noriu iš gyvenimo, ir tik turbūt dabar suvokiau, kokio žmogaus šalia savęs norėčiau, su kokiu galėčiau būti. Tačiau turiu ir baimių – ne tiek dėl savęs, kiek dėl kito žmogaus. Visada pirmiausia pagalvoju apie kitus. Net mano šokių partneris tai pastebėjo ir pasakė: „Vienas didžiausių tavo pliusų, Katažina, kad visada pradedi nuo savęs. Jei kritikuoji – save, o ne puoli kaltinti partnerį, kad kažko nepaaiškino, ar batelius, kurie nuspaudė kojas...“
Iki šiol man nėra tekę gyventi po vienu stogu nei su vienu vyru. Sąmoningai to išvengiau, nes nenorėjau.
Dabar jau šituo klausimu nebesu tokia kategoriška, bet dažnai susimąstau, ar kitam žmogui šalia manęs nebus per sunku. Kai su Deivydu svarstėme apie gyvenimą kartu, esu jo paklaususi: „Ar ištversi su manimi? Tau nebus lengva, nesu lengvas žmogus.“ Gerai žinau, kad toli gražu nesu dovanėlė (juokiasi) – tiek ir tiek manyje visokių trūkumų. Na, kad ir tai, jog esu nuotaikos žmogus ir kartais mane gali suerzinti net menkiausia smulkmena – ne vietoje padėtas daiktas ar neuždaryta spintelė. Tiesa, pastaruoju metu jau pradedu šiek tiek save kontroliuoti. Bandau keistis, esu pati sau griežtai pasakiusi: „Spintelė, mat, tau problema, o kad pati iš namų neišeini iki antros valandos dienos, ruošiesi pusdienį... Deivydas kantriai laukia, ir nė pusės žodžio...“ Taigi, dabar mokausi iš jo ir stengiuosi keisti požiūrį. Kita vertus, galvoju, kad skubėti dar nėra reikalo. Ištekėti, gimdyti vaikus vien dėl to, kad kažkam atrodo, jog amžius spaudžia... Mama anksčiau manęs vis paklausdavo: „Kada gi man žentą parveši?“ Dabar jau nebeklausia, kartą tik pasiteiravo: „Ar jau atidėti pinigų ypatingai progai?“ – „Ką?“ – atsakiau. Dar ne. Juk esu jau seniai savarankiška, jei jau kažkas vyks, tokiam atvejui iš tėvų pinigų prašyti neturėčiau (juokiasi).
E. Žvirblienė
