Septintajame “Gaidos” koncerte - styginių kvartetas “Chordos”, trombonininkas Mike’as Svoboda, saksofonininkas Liudas Mockūnas ir akordeonininkas Raimondas Sviackevičius.
Dar - septyni premjeriniai opusai, sukurti Nomedos Valančiūtės, Onutės Narbutaitės, Jono Tamulionio, Anatolijaus Šenderovo, Ramūno Motiekaičio, Žibuoklės Martinaitytės ir Remigijaus Merkelio. Atlikimas, regis, nekėlė jokių abejonių, o šio koncerto programos sudarytojai nusipelno ypatingų pagyrimų už pasiūlymą kompozitoriams parašyti iš tiesų įdomioms ir sėkmingoms instrumentų - styginių, akordeono, saksofono, trombono - kombinacijoms, tačiau trumpai apie pačią muziką, spalio 25-ąją skambėjusią Vilniaus rotušėje.
Panašu, kad minimalistiniais principais sukomponuotas Nomedos Valančiūtės “Meilės pakraščio efektas” styginių kvartetui parašytas pagal tą patį kurpalių, kaip ir jos “Nymphaeum” 6 violončelėms, kuris 2001 metais Lietuvos kompozitorių sąjungos buvo išrinktas geriausiu tų metų kūriniu. Dėl to, dar kūrinio pradžioje buvo nesunku numanyti, kad aritmiški, ilgi garsai pamažu įgaus vis ryškesnį ritminį reljefą, siauras diapazonas plėsis, kils arba leisis, o ausiai maloni konsonansinė harmonija apdariai sau rinksis naujus atspalvius, kurių kiekvienas pasirodymas maksimaliai išgrynintos, kone sterilios raiškos kontekste kaskart prilygtų svaiginančiam nuotykiui. Galbūt 2001-ųjų šio kūrinio “versija” (?) buvo kiek įdomesnė dėl specifinio 6 violončelių skambėjimo, o šiemetinei kompozicijai pristigo euforiškos “Nymphaeum” pabaigos. Vis dėlto klausytis naujos muzikos ir nujausti, kur link ji suka, yra lygiai taip pat malonu, kaip ir leistis vedžiojamai už nosies po netikėtumų labirintus.
Estetiškai, o gal net ir filosofiškai artimas Valančiūtei pasirodė asketiškas Ramūno Motiekaičio muzikinis mąstymas. Tiesa, styginių kvartetui ir trombonui parašytas jo opusas “Light on Light” reiškė kur kas abstraktesnes ir rafinuotesnes mintis, tarsi pakilusias virš apčiuopiamų ritmų, atpažįstamų struktūrinių formulių ar netgi girdėtų garsų aukščių.
Jau ketvirtasis Onutės Narbutaitės styginių kvartetas “Drappeggio”, parašytas austrų festivalio “Klangspuren” užsakymu ir dedikuotas pirmiesiems jo atlikėjams - “Arditti” kvartetui, sužavėjo šiai kompozitorei tipišku originaliu muzikinio laiko pojūčiu ir savitu muzikinės medžiagos pateikimu. Čia nuolat balansuojama tarp to, kas apčiuopiama, ir to, kas vos juntama - tarp veržlaus ėjimo pirmyn ir baikščių stabtelėjimų pakelėse (tarsi du žingsniai pirmyn, o vienas atgal), tarp besiplaikstančių sonoristinių klosčių ir ryškesnių melodinių ar akordinių kontūrų (atskiri garsai tai susilieja į nuoseklesnius darinius, tai vėl pabyra) - dėl to kulminacijos ir atoslūgiai įvyksta labai nuosekliai, bet kartu ir netikėtai, kone nepastebimai, taip išlaikant nuolatinę įtampą ir klausytojo dėmesį.
Duoklę festivalio temai - muzikos ir teatro jungčiai - atidavė Remigijus Merkelys ir Anatolijus Šenderovas. Sunku pasakyti, ar haidniškoji “atsisveikinimo simfonijos” idėja yra pati palankiausia naujoms interpretacijoms (Merkelio “Evakuacija” styginių kvartetui, trombonui, saksofonui ir akordeonui), o holivudiškai efektingas, netikėtas trombono įstojimas iš Rotušės salės balkono, scenoje grojantiems atlikėjams pasiekus kulminaciją, galėtų teikti kokios subtilesnės informacijos (Šenderovo “Exodus” klernetui/sopraniniam saksofonui, akordeonui, styginių kvartetui ir trombonui ad libitum).
Kita vertus, profesionaliai parašyta ir atlikta, tokia koncertiška ir kiek kompromisiškesnė muzika galbūt net dažniau susiranda erdvę ir auditoriją koncertiniame gyvenime. Tokiai priskirčiau ir bene išradingiausiai tą vakarą instrumentus panaudojusios Žibuoklės Martinaitytės opusą “Driving Forse” trombonui, saksofonui ir akordeonui, ir Jono Tamulionio emocingąjį kūrinį “Verkiančio paukščio ašaros” saksofonui, smuikui, violončelei ir akordeonui.
