Kadaise lietuvių juvelyrai sėkmingai dalyvaudavo tarptautinėse Limožo emalio meno bienalėse Prancūzijoje, burdavosi Palangoje emaliuotojų kūrybinėse stovyklose, į kurias iš viso pasaulio suvažiuodavo šios srities menininkai.
Šiose stovyklose užmegzti kontaktai tapo pretekstu dalyvauti rimtose tarptautinėse juvelyrikos parodose, o lietuviškas emalis pelnytai užsitarnavo gerą vardą tarp užsienio kolegų. Koketiškos, hedonistinės, lengvos Marytės Gurevičienės, Algirdo Gurevičiaus plaketės, minimalistiniai, subtilūs Birutės Stulgaitės kūriniai, eksponuoti Limože, prisidėjo prie šios juvelyrikos šakos prestižo iškėlimo. Visa tai pamažu baigėsi, nebėra Palangos simpoziumų, o emalį vertina, mėgsta ir šia technika kuria nebe tiek daug menininkų.
Bandymas atgaivinti emalio kūrėjų susibūrimus gimė 2002 m. vasarą Kintų Vydūno kultūros centre. Dvylika lietuvių menininkų ir viena estų autorė Kintuose kūrė emalius, skirtus pamario kraštui. Ieškojo “Pamario ženklų”, nes tokia buvo simpoziumo tema. Vilniaus galerijoje “Meno niša” eksponuojami emaliniai vasaros vaisiai, perkelti iš Kintų, aiškiai rodo, kad ši meno šaka, nors ir prigesusi, dar gyvuoja. O pamario ženklų pamary galima rasti visur - atsigręžti į legendas, mitus, turtingą šio krašto istoriją, bandyti pagauti marių bangų judesį, anties plunksnos atspalvį ar nendrių šlamesį. Svarbu tik mokėti tai papasakoti emalio kalba.
Specifinė emalio technika leidžia sukurti ne tiek įdomios plastikos kūrinį, kiek spalviniu atžvilgiu turtingą plokštumą. Tai tarsi savotiška tapyba ant metalo plokštelės, kartais leidžiant spalvoms nevaržomai lietis vienoms į kitas kaip drobėje, kartais atskiriant spalvinius plotus metalinėmis pertvarėlėmis. Saulius Bertulis varijuoja sraigės formas, ant vėduoklės formos plokštelės sukomponuoja grafišką ornamentą, greičiausiai “pasiskolintą” iš pamario vėjarodžių, Marytė Gurevičienė ant jūrą vaizduojančios fotografijos nupiešia oru sklendžiančią, mėliu žibančią “Marių mergelę”, Valdas Simutis grafiškus pamario peizažus padengia emaliu ir suskaido juos linijomis, sukurdamas primityvias, ekspresionistinio atspalvio plaketes.
Tadas Deksnys mėlyną segę išmargina dėmėmis tarsi kokio gyvūno odą; segės viršuje su drumzlinu plokštumos melsvumu ryškiai kontrastuoja skaisčiai mėlynas akmenukas. Iš plonų emaliu padengtų juostelių tarsi šiaudelių suklijuota Dainiaus Narkaus ir Šarūnės Vaitkutės segė; plonytės japoniškos voratinklinės linijos išraizgė A. Gurevičiaus plaketę, kurioje moters figūra žalsvame fone tarsi apšviesta rusva šviesa.
Aurimas Liekis, Egidijus Paškonis ir Rasa Paškonienė taip pat spalvina pamario peizažus emaliu, tačiau jų piešiniams stinga primityvios simutiškos jėgos, be kurios kūriniai praranda poveikio galią, likdami tik dekoratyviais fragmentais. Birutė Stulgaitė ant vienos senovinės plytos išskleidžia taupią, minimalistinę emalio šiaudelių vėduoklę, o prie kitos pritvirtina vario plokšteles, priversdama plytas balansuoti “tarp skulptūros ir objekto”.
Emalio galimybės didelės; jos suteikia progą kurti tiek grynai dekoratyvius, tiek ir konceptualius darbus; pirmoji Kintų kregždė, pranašavusi emalio atgimimą, rado vietą “Meno nišoje”, suteikdama vilčių šios juvelyrikos šakos meistrams ir vertintojams.
