• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Žmonės dažnai nenori savanoriauti, nes savanorystę laiko darbu, už kurį negauna atlygio, pastebi Nyderlanduose gyvenanti Joyce Bertram. Anot jos, už savanorystę atlyginama kitais būdais, todėl pinigus reikėtų pamiršti.

 Žmonės dažnai nenori savanoriauti, nes savanorystę laiko darbu, už kurį negauna atlygio, pastebi Nyderlanduose gyvenanti Joyce Bertram. Anot jos, už savanorystę atlyginama kitais būdais, todėl pinigus reikėtų pamiršti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dažnai žmonės skundžiasi, kad savanorystė yra tas pats, kas darbas, tik už jį niekas nemoka. Manau, kad tokį suvokimą žmonės turėtų pamiršti. Taip, už šį darbą nemoka, nemokama pinigais, bet iš savanorystės gauni neturtinių vertybių: patirties, žinių, naujų pažinčių ir net gebėjimų, kurie gali praversti ateityje. Savanoriaudamas tobulėji. Manau, kad žmonės turėtų tai suvokti. Tam tikrai verta paaukoti kelias valandas savo laiko“, – sako J. Bertram. Nuo 14 metų savanoriaujanti mergina šį užsiėmimą pavertė karjera ir apmokamu darbu.

REKLAMA

– Nuo ko prasidėjo Tavo savanorystė?

– Prisimenu, tuo metu buvau klasėje, kai atėjusi viena mokytoja pasakė, kad ieško savanorių, kurie šeštadienio rytais galėtų skirti savanorystei po kelias valandas. Tada net nepaaiškino, ką tie savanoriai turės daryti. Neprisimenu kodėl, bet dėl kažkokių priežasčių pakėliau ranką ir sutikau. Taip viskas ir prasidėjo – nuo savanorystės šeštadienio rytais.

Vyresnio amžiaus žmones mokėme naudotis kompiuteriais, mokėme pagrindų. Vėliau viskas peraugo į socialinį veiksmą – padėjome jiems lengviau susisiekti su savo anūkais. Jie rašydavo elektroninius laiškus, ir tai buvo nuostabu. Mano savanorystė būtent nuo to ir prasidėjo.

REKLAMA
REKLAMA

– Savanoriauji gerą dešimtmetį. Kokia patirtis įstrigo labiausiai? Ką geriausiai prisimeni?

– Labai smagu buvo savanoriauti Nyderlanduose, muzikos kavinėje „Byblo“. Tai – seniausia muzikos kavinė šalyje. Čia pasirodymus rengia įvairūs atlikėjai, groja grupės, didžėjai, vyksta spektakliai, šokio teatro pasirodymai – viskas, kas tik gali vykti scenoje. Tada savanoriavau kartu su 130 žmonių. Rūpinomės, kad kiekvieną savaitgalį tie pasirodymai įvyktų. Ten dirbau maždaug aštuonerius metus. Tai buvo didžiulė patirtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savanoriavau ir užsienyje. Prisijungiau prie festivalio „Nowhere“ (liet. „Niekur“), kuris vyksta Ispanijoje. Tai – regioninis amerikietiško festivalio „Burning man“ (liet. „Degantis žmogus“) atitikmuo. Kurį laiką savanoriavau ir organizuojant patį amerikietišką festivalį. Kiekviena pasitaikanti galimybė yra galimybė pažinti ir daryti ką nors naujo.

– Užsiminei apie festivalį „Nowhere“. Koks tai festivalis ir kaip prie jo prisidedi?

– „Nowhere“ šiais metais vyks 11-tą kartą. Aš su juo dirbu maždaug penkerius metus. Šis festivalis – mažesnis amerikietiško festivalio „Burning man“ variantas. Jis vyksta dykumoje, Ispanijoje. Pastatoma savotiška gyvenvietė: tam tikri rėmai bei struktūros, o atvykę žmonės ten įkuria savo gyvenamąsias zonas. Festivalis trunka penkias dienas, todėl dalyviai penkias dienas dalyvauja socialiniam eksperimente. Čia nėra, kaip įprasta festivaliams, surikiuotų pasirodymų ar pagrindinės scenos, kur groja geriausi muzikantai. Neturime nei barų, nei kavinių. Festivalyje nenaudojami pinigai. Viskas vyksta spontaniškai. Pats gali tai sukurti. Iš esmės festivalis duoda baltą drobę, ant kurios gali kurti. Žmonės sukuria labai įdomių dalykų.

REKLAMA

Mano, kaip savanorės, darbas ten keičiasi kiekvienais metais. Pavyzdžiui, pernai į festivalio vietą nuvažiavau viena iš pirmųjų, tad su komanda turėjome viską išpakuoti, sugalvoti, kur kas turi būti, kur ką statyti. Festivalis yra ir savotiškas išlikimo eksperimentas, nes kiekvienas žmogus atsakingas už save. Kiekvienas turi pasirūpinti vandeniu, maistu ir panašiais dalykais. Organizacija to neduoda.

Apie festivalį sužinojau iš kitų žmonių ir, pamenu, kai nuvažiavau ten pirmą kartą, jaučiausi labiau kaip stebėtoja nei savanorė. Save šiek tiek „stabdžiau“, bet vis tiek smagiai praleidau laiką. Po festivalio jaučiausi labai blogai dėl to, kad neįsiliejau į savanorius taip, kaip norėjau. Todėl kitais metais, nepraėjus nė 15 minučių nuo atvykimo, pradėjau siūlytis padėti.

REKLAMA

Patirtis šiame festivalyje – nenusakoma. Tai –globalus reiškinys. Savanoriauja skirtingi žmonės, turintys įvairių gebėjimų ir skirtingą gyvenimo patirtį. Tie skirtingi žmonės dirba kartu, kuria unikalų dalyką. Dalyvauti ten – labai nuostabi patirtis.

– Turiu nemažai draugų, kurie lyg ir norėtų būti savanoriais, tačiau jiems reikalinga paskata. Kaip būtų galima juos padrąsinti?

– Reikia susirasti tai, kas būtų įdomu, kam jaustum didžiulę aistrą ir taip galėtum toliau tuo domėtis, susikurti didesnį galimybių spektrą sau. Arba reikia imtis kažko, kas visiškai nauja, visiškai nepažįstama, ir taip tobulėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Dabar savanorystę pavertei savo karjera ir apmokamu darbu. Kaip tai pavyko?

– Tai įvyko muzikos kavinėje, apie kuria pasakojau. Ten savanoriavau maždaug penkerius metus, priklausiau baro komandai. Tuo metu ta muzikos kavinė labai išpopuliarėjo. Organizacija pasidarė tokia didelė, kad jiems neužteko savanorių, reikėjo profesionalų pagalbos, kurie galėtų viską koordinuoti. Tada, pamenu, man buvo pasakyta – tu čia dirbi jau kurį laiką, viską atlieki gerai, ar tave domintų mokamas dabar – būti savanorių koordinatore? Tada pagalvojau – jeigu galiu užsidirbti iš to, ką mėgstu daryti, kam jaučiu didžiulę aistrą, – žinoma. Iš tiesų man labai pasisekė. Nuo to momento mėgaujuosi sėkme ir ją labai vertinu.

REKLAMA

– Kodėl, Tavo manymu, žmonės nesavanoriauja? Ko jie bijo?

– Dažnai žmonės skundžiasi, kad savanorystė yra tas pats, kas darbas, tik už jį niekas nemoka. Manau, kad tokį suvokimą žmonės turėtų pamiršti. Taip, už šį darbą nemoka, nemokama pinigais, bet iš savanorystės gauni neturtinių vertybių: patirties, žinių, naujų pažinčių ir net gebėjimų, kurie gali praversti ateityje. Savanoriaudamas tobulėji. Manau, kad žmonės turėtų tai suvokti. Tam tikrai verta paaukoti kelias valandas savo laiko.

– Ar manai, kad savanorystė turi amžiaus ribą? Juk dažnai manoma, kad tai – užsiėmimas, skirtas jaunuoliams.

– Manau, jauniems žmonės tai – labai gera patirtis, bet taip pat turiu smagios patirties su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie, netekę darbo ar išėję į pensiją, tiesiog ieško savęs. Jie ieško, kaip galėtų leisti atsiradusį laisvą laiką, kam galėtų skirti dalį savęs. Šie žmonės labai įdomūs, nes jie turi milžinišką gyvenimiškos patirties ir žinių bagažą, ta informacija gali dalytis su jaunesniais. Tokie žmonės nepaprastai vertingi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų