Danny Boyle’as galėjo sukurti naują “Šių dienų Apokalipsės” versiją. “28 dienos po” galėjo tapti kultiniu filmu. Deja, kino verslininkų poreikiai buvo kiti. Galbūt ir pats režisierius nutarė, kad geriau žvirblis rankoje (t.y. doleriai sąskaitoje) nei jautis padangėje (galimybė patekti į kino vadovėlius). Taip naujas “Traukinių žymėjimo” režisieriaus kūrinys tapo “stilingu siaubo filmu”.
“Stilingas siaubo filmas” - tai, ko gero, efektyviausias šūkis, mėginant parduoti šį filmą Lietuvos žiūrovams. Tačiau pernelyg daug iš jo nesitikima. Apie ugnimi spjaudančių drakonų pilną “Monstrų ataką” trimituojama daug daugiau, nors su Boyle’o filmu ano net lyginti neverta.
“28 dienos po” dar vadinamas “fantastiniu siaubo filmu”. Tačiau fantastikos kiekis čia labai sąlygiškas. Pastarųjų metų Spielbergo filmai taip pat yra fantastiniai, bet fantastika čia visuomet yra antrame plane. Svarbesnė filmo mintis, o fantastinio žanro rūbas pasirinktas dėl to, kad jis geriausiai tinka tai minčiai. Boyle’o filme fantastikos dar mažiau.
Jis fantastinis tiek, kiek ir “Kovos klubas”. Tad fantastikos nekentėjai gali ramiai eiti šio filmo žiūrėti - čia jums niekas nerėš akių. Didesnė bėda - noras suteikti filmui siaubo kino savybių. Filmas apskritai nėra linksmas, tačiau kas 10 minučių ekrane pasirodantys “užkrėstieji” visai nereikalingi. Be abejo, jie visuomet pasirodo netikėtai, jie purvini, pikti, jų akys ir burnos paplūdusios krauju. Jie tiesiog atlieka savo vaidmenį, įgalindami platintojus filmą vadinti “siaubiaku”.
Tačiau filmas galėjo suktis ir be siaubūnų. Įdomiai įgyvendinta originali mintis apie pasaulio pabaigą (jos priežastys taip pat realios - genetiniai eksperimentai). Operatorius pasidarbavo iš peties, o režisierius jo darbu mums leidžia gėrėtis bent pusę filmo. “28 dienos po” primena didingą vaikiškos knygutės “Pelė vienas pasaulyje” patetiką (tikiuosi, dar pamenate šį nuostabų kūrinį).
Nemėgstu pasakoti filmų siužeto, tačiau šį kartą tą padaryti verta. Filmo herojus Džimas pabunda tuščioje ligoninėje. Pamažu slenka koridoriais ieškodamas žmonių. Jų nėra. Atsigeria pepsikolos (ir kaip šis filmas gali būti rodomas kino teatre “Coca Cola Plaza”!) ir išeina į tokį pat tuščią Londoną.
Tuščias didmiestis - mums labai neįprastas vaizdas. Tuščias didmiestis stipriau simbolizuoja pasaulinę katastrofą nei galingi sprogimai (pamenate, kaip “5 elemente” nuo Žemės paviršiaus buvo nušluotas Paryžius?) ar keistos būtybės (“Godzila”, “Juros periodo parkas”, “Monstrų ataka”).
Tuščias Londonas gražus. Žalsva ligoninės pižama vilkintis vaikinas eina gatvės viduriu, tiltu, lipa laiptais. Kažkur randa vėjo sklaidomus banknotus. Suveikia civilizuoto žmogaus instinktas ir Džimas šūsnį banknotų susimeta į krepšį. Tačiau jo pasąmonėje jau tvinksi bloga nuojauta - jis nerenka visų banknotų, pakelia tik keletą - dėl viso pikto.
Štai Džimas žingsniuoja tuščia gatve. Už jo nugaros beveik visą kadrą dengia tolumoje ant namo sienos kabantis spalvingas “United Colors of Benneton” plakatas (įdomu, ar ateis toks laikas, kai panašioje situacijoje matysime “Utenos trikotažą”?). Garso takelis iš visų jėgų augina įtampą - iš pradžių muzika groja tyliai, vėliau drioksteli orkestru pasūdytas rokas.
Pirmą kartą krūptelėti mus priverčia įsijungusi automobilio signalizacija - režisierius darbuojasi lyg geras matematikas, žinantis, kada reikia taip užminti žiūrovui ant kojos, kad skaudėtų labiausiai.
Džimas kelia nuo žemės laikraštį. Jo antraštė skelbia, kad vykdoma visų Anglijos gyventojų evakuacija. Vėliau jis stabteli prie tvoros ar namo sienos, nuo galvos iki kojų nukabinėtos žmonių rašytais skelbimais. Visuose - grasinimai ir prakeiksmai. Šmėkšteli vaikiškas piešinys, kuriame pavaizduota, kaip automatu nušaunamas tėvelis ir mamytė.
Tuštumos vaizdų pasitaiko ir vėliau. Džimas suranda likimo draugų ir keliauja vieton, kurioje telkiasi neužkrėsti žmonės. Kelionėje dar pasitaiko įspūdingų metaforų. Kad ir ta, kur tunelyje pro žmones sprunka šimtai žiurkių - jos taip pat bėga nuo užkrėstųjų (kaipgi neprisiminsi šioje vietoje Wernerio Herzogo “Drakulos” - ten galybė žiurkių taip pat ženklino nelaimę).
Keliaujant nutinka ir vienas linksmas nuotykis. Herojai sustoja apleistame prekybos centre. Tai, ko gero, vienintelė geros nuotaikos vieta per visą filmą (jeigu pamirštume laimingą pabaigą). Trys suaugusieji ir viena paauglė kaip maži vaikai laksto po prekybos sales su vežimėliais ir džiūgauja ieškodami mėgstamo maisto, kurio jau seniai nematė. Kiekvienas renkasi tai, ko labiausiai troško. Iš tikro žmogus yra vartojantis gyvulys!
Katastrofos beveik nepaliestas prekybos centras filme tampa vieninteliu normalaus, šviesaus ir nekalto pasaulio ženklu. Bene vienintelį kartą mes esame tikri, kad šioje civilizacijos šventovėje jokie priešai nepasirodys. Herojams priklauso visas prekybos centras, o mokėti nereikia! Jei tik esi gyvas - imk ką tik nori. Vienas jų išeidamas prie kasos palieka savo kreditinę kortelę - ji bevertė!
Prisikrovę pilną automobilį (legendinis Londono taksi) maisto, filmo herojai leidžiasi tolyn. Nuzvimbus mašinai, prie parduotuvės durų lieka dar šiek tiek judantys prekybos centro vežimėliai - kaip šio rojaus kampelio keliauninkams siunčiamas atsisveikinimas, vežimėliuose nuo vėjo plevėsuoja plastikiniai maišeliai.
O kai herojai pasiekia kelionės tikslą, visas gražumas baigiasi. Tuomet jau tipiškais ir seniai pramintais trilerio keliais režisierius ristele pasileidžia link pabaigos. Antroje filmo dalyje nieko įdomaus neįvyksta - jau galima palikti kino salę ir eiti namo vakarienės. Tačiau net ir tiek pakanka, kad “28 dienos po” taptų ypatingu filmu vis dar nuobodokoje mūsų kino padangėje.
“28 Days Later”, JAV, Didžioji Britanija, Olandija, 2003Trukmė: 1 val. 52 min.Režisierius: Danny Boyle (“Paplūdimys”, 2000; “Traukinių žymėjimas”, 1996)Vaidina: Cillian Murphy (“Disko kiaulės”, 2001; “Kaip Haris tapo medžiu”, 2001), Naomie Harris (“Gyventi viltimi”, 2002), Megan Bums (“Laiamas”, 2000), Brendan Gleeson (“Neįmanoma misija II”, 2000), Christopher Eccleston (“Dingti per 60 s.”, 2000) ir kt.
