Likimas klastingas. Pasiūlydamas mums pasirinkimą, jis iš anksto žino, kokią kainą už tai reikės mokėti. Mūsų kolegai korespondentui Albertui Oniūnui ta kaina buvo gyvenimas. Ne, dabar negalime teigti, kad Albertui kas nors šiuo metu grasino, kad darė spaudimą, bet tas nuolatinis tiesos ir kaltųjų ieškojimas padarė savo - jis savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Skaitytojai labai pasiges savo mėgstamo korespondento. Kai tik Albertas pradėdavo mažiau rašyti, tuoj pasipildavo telefono skambučiai - kur dingo Oniūnas? Gyvenime matęs ir šilta, ir šalta, Albertas puikiai suprato skriaudžiamuosius ir stengėsi juos užstoti, kiek galėdamas padėti. O paskutiniu metu jį labai nervino, kad tos pastangos vis dažniau buvo bevaisės, suduždavo atsimušusios į biurokratines užtvaras. Pamiškėse ir paupiuose susitikdamas su savo informatoriais, po kruopelytę rinkdamas žinias Albertas dažnai surasdavo teisybę, bet neretai jos niekam nereikėjo. Nebent kokiam demaskuotajam, kad galėtų kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo. Albertas bylinėdavosi, dažniausiai laimėdavo, bet tas bejėgiškumas varė iš proto. Jis visą laiką norėjo būti ir buvo pirmas, bet kas iš to, kai žinai, kad ir geriausi nieko nelaimi. Albertas buvo vienas pirmųjų K. Bobelio premijos laureatų, buvo paskatintas ir kaip antikorupcinėmis temomis rašantis žurnalistas, bet kas žurnalistui premija? Jam kur kas malonesnė buvo skaitytojų pagarba ir žinojimas, kad štai atvažiuos Albertas ir viską išsiaiškins. Daugiau jis nebeatvažiuos, daugiau jo rašinių "Akistatos" puslapiuose nebebus. O mums jis taip ir liks geriausias. Tegul bus lengva jam Lietuvos žemelė...
Bendradarbiai
