Tai buvo suderinta su kampanija „Pergalės Paskola“, kuri buvo antroji federalinės vyriausybės kampanija, siekianti surinkti 600 000 000 JAV dolerių Pergalės obligacijomis, kad valstybė galėtų finansuoti karą. Kampanija prasidėjo vasario 16 d. ir vyko tris savaites – iki kovo 9 d. Kiekviena provincija, miestas ir net kai kurios įmonės turėjo savo nustatytus tikslus: Manitobos provincija siekė surinkti 45 milijonus dolerių, o Vinipegas – 23 569 000 dolerių. Tai buvo ne privalomas tikslas, o siekis. Vis dėlto dauguma viršijo savo kvotas.
Obligacijų reklamose dažnai buvo aprašomos karių atsidavimo laisvei ir demokratijai istorijos, su klausimu, ar skaitantysis negali prisidėti bent nusipirkdamas obligacijų. „Drąsūs vyrai nemirs dėl mano kluptelėjimo!“ buvo įprastas kampanijos šūkis. Nors federalinė vyriausybė didžiąja dalimi prisidėjo prie rakcijos, daugelis privačių kompanijų taip pat reklamavo obligacijas.
Užduotis – kuo realesni naciai
Idėja buvo surengti netikrą nacių invaziją į Manitobą. Visą dieną „naciai“ turėjo okupuoti ir administruoti provinciją. Svarbiausia buvo realumas, kad nebūtų įmanoma ignoruoti šių nacių labiau nei tikrųjų.
Įsitraukimas į renginį buvo puikus. Dalyvavo įvairios aktyvistų ir atsargos karių pajėgos, taip pat daugybė savanorių organizacijų, kad tik „If Day“ būtų kuo realistiškesnė. Pulkininkas D. S. McKay buvo „gynybos“ pajėgų vadas. RCAF lėktuvai buvo naudojami kaip nacių bombonešiai. „If Day“ metu buvo naudojami sunkvežimiai, priešlėktuviniai ginklai ir kita karinė technika. Pasiruošta tikrai iš peties.
Operacijos dieną iš šiaurės atvyko nacių orlaiviai, kurie pirmą kartą buvo pastebėti Norway House kaimelyje. Selkirkas tapo pirmąja auka, tačiau anaiptol ne paskutine. Tariamos nacių pajėgos susitiko Vinipege. 6 valandą ryto suskambo sirenos ir kariuomenė buvo dislokuota linijoje, esančioje už penkių mylių nuo miesto rotušės. Septintą valandą naciai jau buvo pirmojoje gynybos linijoje. Artilerija paleido šūvį Rytų Kildonane ir prasidėjo kautynės. Po keturiasdešimt penkių minučių gynėjai buvo priversti trauktis. Jie susprogdino pagrindinius tiltus, tačiau nacių taip lengvai nesustabdysi. Jie buvo priversti trauktis dar du kartus, paskutinė eilė buvo už mylios nuo miesto rotušės.
9:30 val. nebeliko ką daryti, ir Vinipegas besąlygiškai pasidavė. Brandonas, Flinas Flonas, Selkirkas ir daugelis kitų mažų miestelių, apimančių didžiąją Manitobos dalį, buvo taip pat užimti. Manitoba dabar tapo Vokietijos provincija.
Tai buvo neįtikėtinai tikroviška invazija, tačiau, išskyrus karį, kuris pasitempė kulkšnį, ir panelę Goriną, kuri nusikirto nykštį savo užtemdytame bute, aukų nebuvo. Visi sviediniai ir amunicija buvo tušti. Tiltai buvo apmėtyti nuolaužomis ir paskelbti „susprogdintais“. Vis dėlto buvo surežisuoti keli sužeidimai, taip suteikiant greitosios pagalbos ir medicinos pareigūnams galimybę pasipraktikuoti.
Visi manevrai buvo suplanuoti iš anksto: tribūnos, atsitraukimai ir kariuomenės judėjimas. Laikraščiuose buvo daug „įspėjimų“, aprašančių būsimus įvykius. Pasitaikė žmonių, kurie sugebėjo praleisti šiuos įspėjimus ir buvo nustebinti, tačiau tai jiems tik suteikė papildomą tikroviškumo dozę, kas buvo tikrai ne trūkumas, nes tai buvo svarbiausias „If Day“ prioritetas.
Miesto vyriausybę perėmė naciai, o Vinipego gauleiteriu buvo paskirtas Erichas Von Neuremburgas. Savo valdymą jis pradėjo areštuodamas daugumą savivaldybės ir provincijos pareigūnų.
Meras Johnas Queenas, ministras pirmininkas Brackenas, leitenantas-gubernatorius McWilliamsas, Norvegijos ambasadorius JAV, kuris tuo metu lankėsi Kanadoje, keli tarybos nariai ir miesto tarnautojai buvo areštuoti ir įkalinti Žemutiniame Gario forte, nacių internavimo centre. Jungtinės Karalystės vėliava forte, žinoma, buvo pakeista svastika. Pulkininkas Danas McCleanas sugebėjo pabėgti pasislėpęs tuščiame kambaryje. Laimei, vėliau jis buvo sugautas – naciai galėjo laikyti visą Vinipegą atsakingu už jo pabėgimą ir bausti nekaltus žmones.
Tuo metu kiti nacių kariai policijos būstinėje ieškojo šerifo George'o Smitho. Jis buvo pietų pertraukoje ir taip išvengė patekimo į nelaisvę. Taigi, jie užlipo į viršų (tuo metu policijos komisariato antrame aukšte buvo parduotuvė) ir konfiskavo dešimtis bizono paltų. Juk, vis dėlto, buvo vasario vidurys.
Ant visų telefono stulpų buvo užklijuoti atsišaukimai ir nurodymai, skelbiantys nacių viršenybę ir naujas civilines taisykles.
„SKELBIAMA, KAD:
- 1. Ši teritorija dabar yra Didžiojo Reicho dalis ir priklauso Gauleiterio pulkininko Ericho Von Neuremburgo jurisdikcijai.
- 2. Jokiems civiliams nebus leidžiama vaikščioti gatvėmis nuo 21.30 val. iki aušros.
- 3. Civiliai negali susirinkti jokiose viešosiose vietose. Bet kurioje vietoje vienu metu gali susirinkti ne daugiau kaip 8 asmenys.
- 4. Kiekvienas namų savininkas privalo suteikti po namą 5 kariams.
- 5. Visos karinio, pusiau karinio ar broliško pobūdžio organizacijos yra išformuojamos ir uždraudžiamos. „Girl Guide“, „Boy Scout“ ir panašios jaunimo organizacijos išliks, bet bus vadovaujamos gauleiterio ir kariuomenės.
- 6. Visi lengvųjų automobilių, sunkvežimių ir autobusų savininkai turi registruotis Okupacijos štabe, kur transporto priemones perims okupacinė armija.
- 7. Kiekvienas ūkininkas privalo nedelsdamas pranešti apie visas grūdų ir gyvulių atsargas, o ūkio produktai negali būti parduodami, išskyrus per Vinipege esančią „Kommandant“ tiekimo tarnybą. Jų negalima pasilikti savo reikmėms, tačiau privaloma juos išpirkti per Vinipego centrinę instituciją.
- 8. Visos nacionalinės emblemos, išskyrus svastiką, turi būti nedelsiant sunaikintos.
- 9. Kiekvienas gyventojas bus aprūpintas maisto kortele, o maistą ir drabužius bus galima įsigyti tik pateikus šią kortelę.
- 10. Šie nusikaltimai baigsis mirtimi be teismo:
a) Bandymas organizuoti pasipriešinimą prieš okupacinę kariuomenę
b) Įvažiavimas į provinciją ar išvykimas iš jos be leidimo.
c) Nepateikta ataskaita apie visas turimas prekes, kai tai buvo liepta.
d) Šaunamųjų ginklų turėjimas.
NIEKAS NEVEIKS, NEKALBĖS IR NEGALVOS PRIEŠ MŪSŲ ĮSTATYMUS
paskelbė ir įsakė (pasirašė) Ericho Von Neuremburgo valdžia.“
Įspūdingas nacių pasirodymas karo nemačiusiems žmonėms
Priešais pagrindinę biblioteką buvo sudegintos visos knygos, susijusios su teise, demokratija, laisve ar viskuo, kam naciai nepritaria. Visos jos buvo senos knygos, kurios vienokiu ar kitokiu atveju būtų keliavusios į deginimo įrenginį, tačiau tai neslopino efekto.
Reichmarkės buvo duodamos kaip grąža ir turėjo pakeisti dolerį. Viena grupė nacių įsiveržė į „Great-West Life“ kavinę. Darbuotojai buvo išvaryti, kai kurie įkalinti, o naciai išvogė visą maistą.
Visos bažnyčios buvo užkaltos lentomis, o dvasininkijos nariai areštuoti arba įtraukti į juodąjį sąrašą. „Maldos paslaugos“ buvo uždraustos, o žmonės, bandantys patekti į bažnyčią, buvo areštuoti. Bet kurios etninės, religinės ir ypač (žinoma) žydų organizacijos buvo išformuotos, o visos lėšos ir turtas konfiskuoti.
Nacių kariuomenė su Breno ginklų nešėjais dienos metu patruliavo Portage prospekte. Galutinis užėmimo pareiškimas – miestas buvo pavadintas „Himmlerstadt“.
Tačiau okupacija neapsiribojo Vinipegu. Nors jie negalėjo sau leisti grandiozinio demonstravimo, daugelis mažesnių miestų taip pat buvo okupuoti. Virdenas buvo pervadintas į „Virdenberg“. Daugumoje miestų registraciją platino gestapas. Raselyje visi automobiliai buvo nukreipti į „registracijos biurą“ („Pergalės Paskolos“ būstinę), kad gautų transporto priemonės leidimą. Juk mintis buvo priversti žmones vis tiek ten vykti.
Laikraštis „Tribune“ išleido specialų keturių puslapių priedą, atspindintį tai, kaip, jų manymu, atrodytų nacių kontroliuojama spauda, ir kai kurias teorijas, ką naciai galėtų padaryti Manitobai okupacijos metu. Jis vadinosi „Das Winnipeger Lugenblatt“.
Redakcija atsiprašė, kad trūksta geros kokybės straipsnių, ir pažadėjo situaciją greitai ištaisyti. Naciai neturėjo laiko pritraukti „gerų“ žurnalistų, todėl jie turėjo naudoti švelniai cenzūruotus straipsnius, kuriuos parašė „prakeiktos laisvės rašytojai“. Tai buvo tik tušti stulpeliai su pavadinimais, keliais nelyginiais žodžiais ir neryškia autoriaus nuotrauka. Naciai netgi paliko tuščią vietą po pavadinimu „Biblijos žinia“.
Įprastos rubrikos buvo pakeistos nacių „atitikmenimis“. Populiarią visuomenės skiltį pakeitė nacistinė versija. Blogąja anglų kalba aprašytas leistinas humoras: „Kai tik žodis „(pokštas)“ pasirodo šioje skiltyje, tikimasi, kad skaitytojas juoksis“. Tačiau naciai ne visada buvo žiaurūs. Jie leido publikuoti „labai populiarų kanadiečių pokštą“:
„– Kas buvo ta ponia, su kuria mačiau tave vakar vakare?
– Ta ponia buvo mano žmona!
(Pokštas) Cha Cha Cha!“
18 val. „šeimos galva“ privalo garsiai perskaityti šią skiltį, kol šeimos nariai vieningai juokiasi. Apie disidentus gestapui turėjo pranešti šeimos nariai. Gali būti pasakojami tik oficialūs anekdotai iš šios skilties ir visi jie turi būti įsiminti. Kuo greičiau turėjo būti įsteigtos oficialios „juoko pamokos“, kad gyventojai geriau suprastų vokišką humorą. Tai buvo (akivaizdu) vienas iš mažiau rimtų „If Day“ atsišaukimų.
Įprasta maisto skiltis buvo išspausdinta, tačiau ji kartu buvo ir modifikuota. Joje buvo pateikti įspėjimai apie naujas normavimo ribas. Pienas duodamas tik penkerių metų ir jaunesniems vaikams – 3,5 puodelio per savaitę. Naciai buvo pasibaisėję didžiuliais muilo kiekiais ir nedelsdami sumažino iki vieno gabalėlio šeimai per mėnesį, įskaitant ploviklius.
Jame taip pat buvo receptas „mėsos patiekalas, kurį patvirtino ir rekomendavo fiureris: mėsainis, pagamintas iš karvės tešmens“. Nė viena iš šių normų nebuvo iš tikrųjų atlikta. Jos buvo tik pavyzdys, kokie menki buvo karo laikų daviniai ir kitos aukos, palyginti su tuo, kas būtų vykdoma nacių valstybėje.
Politiškai naciai kūrė naują užkariavimo planą. Tikrai būtų užimta visa Kanada, o joje gyventų mažai gyventojų. Hitleris (taip pat imperatorius Hirohito ir premjeras Musolinis) neva planavo kolonizuoti Kanadą, sunaikinti kanadiečius ir naudoti ją kaip koloniją, kad tilptų Ašies sąjungos perteklinis gyventojų skaičius. Nors jie nenaudojo nė vienos savo užkariautos šalies kaip kolonijos, naciai (tikrieji) tikrai sunaikino pakankamai žmonių, kad šis tariamas planas šioje situacijoje būtų gana įtikinamas.
Tą dieną mokyklose buvo vedamos specialios pamokos. Dauguma pamokų baigėsi 11:30, kad mokiniai galėtų išgirsti „Svastiką virš Kanados“ – radijo spektaklį, kurį transliavo CBC. Roberto H. Smitho mokykloje direktorius buvo areštuotas ir nuo to laiko vaikai turėjo būti mokomi tik „nacių tiesos“.
Tikslas surinkti lėšas buvo pasiektas
„If Day“ pabaigoje ant Monrealio banko pastato Portage ir Main kampe buvo iškeltas didžiulis žemėlapis. Jis buvo padalintas į 45 dalis, kiekviena iš jų turėjo surinkti po milijoną dolerių. Už kiekvieną surinktą milijoną dolerių viena Jungtinės Karalystės vėliava buvo patalpinta žemėlapyje. Kai tik žemėlapis buvo užpildytas, tai reiškė, kad Manitoba sėkmingai „apsigynė“ ir yra simboliškai išlaisvinta.
Manitoba kvotą (45 mln. JAV dolerių) pasiekė kovo 3 d., praėjus 12 dienų po „If Day“. Vinipegas, kur kas labiau įsitraukęs į renginį, iki vasario 25 d., praėjus 6 dienoms po „If Day“, 10 proc. viršijo savo tikslą (23 569 000 JAV dolerių). Šis spektaklis tikrai suveikė.
Kovo 4 d. leitenantas-gubernatorius pasveikino Manitobos gyventojus už jų įsipareigojimą surinkti pinigus karui ir paragino juos tęsti kampaniją (viršyti savo kvotą). Jie taip ir padarė. Nors vėliau tikslas buvo padidintas iki 60 milijonų JAV dolerių, galutinė Manitobos provincijos suma buvo beveik 65 milijonai JAV dolerių, o tai 45 procentais viršijo pradinį tikslą.
„Okupacija“ truko tik vieną dieną. 17:30 val. dalyvavusios grupės surengė paradą Portage prospekte, mojuodamos plakatais, skelbiančiais „Čia negali taip atsitikti“ arba „Pirk Pergalės obligacijas“. Tą vakarą renginys buvo užbaigtas banketu. Jame dalyvavo meras, premjeras ir daugelis kitų pareigūnų. Jie sulaukė labai daug pagyrimų už šios dienos pastangas. Tai buvo įvertinta gana sėkmingai. Norvegijos ambasadorius JAV De Morgensterne'as „If Day“ pavadino kilniu, konstruktyviu veiksmu kare prieš Ašies sąjungos jėgas“. „If Day“, kaip karinė operacija, taip pat buvo įvertinta kaip visiškai sėkminga. Gynybos pajėgų vadas pulkininkas D. S. McKay teigė, kad kariai gavo daugiau praktikos ir naudos iš 2,5 valandos trukmės „If Day“ manevrų, nei jie būtų gavę iš savaitės trukmės mokymų.
Vienas labai ne nacistiškas „If Day“ aspektas: žurnalistai ir operatoriai judėjo laisvai ir nevaržomai. Beveik kiekvienas didžiausias Šiaurės Amerikos laikraštis ir visos spaudos kompanijos nušvietė įvykį. Manoma, kad 40 milijonų žmonių matė Vinipegą tapusį nacių auka. Norėdami sukurti atmosferą, vietinės radijo stotys visą dieną transliavo Hitlerio kalbas ir karo muziką. Kaimyniniai JAV miestai, taip pat muitinės pareigūnai buvo įspėti, nes Kanados radijo stočių pranešimai apie nacių armijas ir tik Hitlerį galėjo sukelti masinę isteriją JAV.
Vėliau Vankuveris planavo savo invaziją, skolindamasis iš Vinipego Vokietijos valiutą ir kitas medžiagas. Netgi Jungtinių Valstijų vyriausybė parašė laišką, prašydama išsamesnės informacijos apie organizavimą.
„If Day“ atskleidė nacių okupacijos tikrovę. Manitobos gyventojai paragavo karčių, beveik visų nacių žiaurumo aspektų. Remkite karą obligacijų pirkimu, nes Manitoba kada nors gali tai iš tikrųjų išgyventi.
