Kita vertus, toks požiūrio kampas, nors iš esmės ir teisingas, bet yra apimantis ne viską. Juk ir dabar yra ne mažiau priežasčių, dėl kurių reikėtų dėti kuo didesnes pastangas gilesnei Europos integracijai, nei jų buvo 1945 metais. Prieš šešiasdešimt penkerius metus globalaus BVP pasiskirstymas buvo toks, kad tuometinė Europa realiai teturėjo vienintelį aiškiai funkcionuojantį vieningos rinkos pavyzdį ir konkurentą – JAV. Bet dabar Europa veikia naujoje tarptautinėje ekonominėje sistemoje, transformuotoje globalizacijos procesų ir padedančioje iškilti stiprioms Azijos ir Lotynų Amerikos ekonomikoms.
Dabartiniame pasaulyje masto ekonomija ir inovacijų tinklai reiškia daugiau nei bet kada anksčiau. Prognozuojama, kad iki 2016 metų – taigi jau labai greitai – euro zonos perkamosios galios pariteto BVP bus žemesnis nei Kinijos. Kartu skaičiuojama Kinijos ir Indijos ekonomikų apimtis euro zonos ekonomikos dydį turėtų lenkti du kartus. Žvelgiant į dar tolimesnę ateitį, santykinis G-7 valstybių BVP dydis turėtų ženkliai sumažėti dėl naujų sparčiai augančių pasaulio ekonomikų.
Taigi, Europa yra priversta atsižvelgti į kintančią geopolitinę padėtį, kurią iš naujo apibrėžia sparčiai augančios pasaulio ekonomikos. Ir tokioje kintančių tarptautinių santykių konsteliacijoje Europos integracija – tiek ekonominė, tiek politinė – tampa neišvengiamu Senojo žemyno tikslu. Be abejo, jei Europa vis dar nori išlaikyti savo įtaką ir gerovę.
Kaip ir visuomenėje sąveikaujantys individai, taip ir euro zonos valstybės yra tarpusavyje priklausomos. Jos gali paveikti viena kitą tiek teigiamai, tiek neigiamai. Geras valdymas reikalauja, kad tiek paskiros valstybės narės, tiek pačios Europos Sąjungos institucijos tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus.
Pirma ir visų svarbiausia, kiekviena euro zonos valstybė privalo susitvarkyti savo viduje. Tai reiškia tokią ekonominę politiką, kuri valstybių vyriausybių yra vykdoma itin atsakingai. Tai reiškia griežtą abipusę tokios politikos priežiūrą, vykdomą Europos Komisijos ir pačių valstybių narių. Tokia kontrolė turi apimti ne vien fiskalinę politiką, bet ir visus kitus bendrą ekonominę būklę sąlygojančius veiksnius.
Bet ką daryti, jei valstybės narės vis vien nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų? Požiūris, jog rinkų pasitikėjimą praradusios valstybės vis vien turi gauti progą pasitaisyti, yra teisingas. Aiškiais įsipareigojimais apibrėžtas paramos suteikimas šiuo atveju reikštų galimybę valstybėms pasitaisyti pačioms ir taip palaipsniui atkurti savo stabilumą.
Visgi toks požiūris bent jau dabar turėtų būti griežtesnis ir varžantis. Valstybėms, kurios nuolatos nesugeba pasiekti savo išsikeltų politikos tikslų ir niekaip nebeįvykdo prisiimtų įsipareigojimų, reikalingos gana varžančio poveikio priemonės. Tokiu atveju euro zonos valdžios institucijos turėtų prisiimti aktyvesnį ir labiau autoritarinį vaidmenį, formuojant paskirų valstybių biudžeto politiką.
Tai padėtų išvengti dabartinės situacijos, kuomet visas sprendimų priėmimas yra išimtina pačių valstybių vidaus politikos sritis. Vietoj jo, būtų visai naudinga, o iš esmės netgi būtina, jog tam tikrais atvejais Europos valdžios institucijos problemas spręstų tiesioginiu savo įsikišimu.
Tokios idėjos įgyvendinimas neabejotinai keistų ir valstybių suvereniteto sampratą. Tai neišvengiama, nes tarpusavio priklausomybė euro zonoje yra itin kompleksiška, tad toks suvereniteto sampratos pokytis turėtų būti visų euro zonos piliečių interesas. Manytina, kad ateities Europoje bus suformuotas kokybiškai naujas institucinės veiklos formatas. Kaip jis galėtų atrodyti? Galbūt vieną dieną Europos Sąjunga netgi turės savo finansų ministeriją?
Tokia finansų ministerija galėtų prisiimti fiskalinės politikos ir konkurencingumo politikos kontrolę. Maža to, ji galėtų prižiūrėti savo įsipareigojimų nebevykdančias valstybes nares bei prisiimti vykdomąsias ES finansinio sektoriaus stebėjimo ir reguliavimo atsakomybes. Galiausiai tokia ministerija galėtų atstovauti euro zonai tarptautinėse finansinėse institucijose.
Dabartinė situacija euro zonoje tik patvirtina šių idėjų įgyvendinimo reikalingumą. Europos lyderiai stengiasi rasti veiksmingas priemones ES ekonominio valdymo stiprinimui, euro zonos piliečiai reikalauja geresnės finansinių sektorių kontrolės. Be to, euro zonos partneriai iš G-20, vertindami Europos priimamus sprendimus, į euro zoną žvelgia kaip į vientisą darinį, o ne tiesiog atskirų valstybių narių sambūrį. Taigi panašu, kad ateityje Europos finansų ministerijos sukūrimas turėtų tapti savaime suprantamu vieningų europiečių tikslu.
Bet finansų ministerija nebūtų vienintelis naujas ateities Europos institucinės sąrangos komponentas. Galima prognozuoti, kad įvairūs suvereniteto elementai palaipsniui taps vis labiau padalinti ir atskirti, Europos Taryba galėtų virsti ES Senatu, o Europos Parlamentas tokiu atveju taptų žemesniaisiais leidžiamosios valdžios rūmais. Tokiu atveju Europos Komisija taptų aiškia vykdomąja valdžia, o Europos Teisingumo Teismas būtų autoritetingu ES teisminės valdžios organu.
Europos ateitis yra žemyno demokratijų rankose, Europos piliečių rankose. Tik veikdami kartu bendrapiliečiai iš Europos nuspręs, kokiu keliu turėtų pasukti Senasis žemynas. Būdami europiečiais, mes stipriai tapatinamės su savo skirtingomis tautomis, tradicijomis ir valstybingumo istorijomis. Tai yra Europos pagrindas. Bet dabar mums yra reikalinga išplėsti šį pagrindą.
Taigi dabar mums nebederėtų žvalgytis atgal. Privalome žiūrėti į priekį – į kolektyvinės gerovės užtikrinimo galimybes ir į kiekvienos valstybės potencialą tapti stipriomis bei klestinčiomis puikiai funkcionuojančios sąjungos narėmis.
Jean-Claude Trichet buvo Europos Centrinio Banko prezidentas (2003-2011) ir Prancūzijos Banko prezidentas (1993-2003).
