Atvyko iš atokaus Lietuvos kampelio
„Lada Niva“, ko gero, yra vienintelis rusiškas automobilis, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo dėl savo elementarios konstrukcijos bei puikių pravažumo savybių. Be to, „Niva“ buvo bene geriausias įrodymas, jog Rusijoje įsikūrę gamintojai ne visuomet turi gaminti tik ne pačias geriausias vakarietiškų automobilių kopijas.
Tuo tarpu šios istorijos herojė – Lazdijų rajone gyvenusi ir važinėjusi „Lada Niva“ į dabartinio savininko rankas pateko po pakankamai atkaklių paieškų.
„Kuomet automobilis atvyko į mūsų dirbtuves, mes buvome labai maloniai nustebę. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog šiai „Nivai“ turėsime skirti gerokai mažiau laiko negu planavome iš pradžių“, – projekto pradžią prisimena Šarūnas Žitkevičius. Ir vis dėlto, prie automobilio praleidus porą valandų ir pašalinus reikšmingą dalį komponentų, dirbtuvėse plušantys specialistai suprato, jog tai buvo dar vienas senolis, kurio apgaulingai geras stovis sukūrė jausmą, jog „Niva“ nepareikalaus viršvalandžių.
Atsuko visus įmanomus varžtelius
Kaip ir kiekvienas restauracijos projektas, taip ir šis prasidėjo nuo bendro sutarimo, bendros vizijos, kuri leistų susidaryti ko trokšta naujasis „Lada Niva“ savininkas. Tad pradėjus dėliotis būsimo projekto viziją, atsuktuvais pasidabinę meistrai pradėjo badyti pirštais vietas, į kurias vertėtų atsižvelgti. O tokių – būta daug.
„Jeigu atvirai, automobilį reikėjo pagaminti iš naujo, nes pačių svarbiausių komponentų būklė buvo blogos arba ypatingai prastos būklės“, – atskleidžia Kaune įsikūrusių dirbtuvių kokybės vadovas Robertas Aleksynas.
Automobilio restauracijos procesą prižiūrėjęs Šarūnas iškart priduria, jog sulig kiekvienu žingsniu projekto sudėtingumo lygis augo, o ir pati restauracija praėjo ne taip sklandžiai kaip buvo planuota iš pradžių.
Pirmoji kliūtis – reikalingų detalių įsigijimas. Atrodo, jog tai itin lengva užduotis, ar ne? Tik ne tada, kai ieškote kokybiškų komponentų.
Šarūno Žitkevičiaus teigimu, šiuo metu „Lada“ savininkai turi galimybę pasirinkti iš keleto skirtingų tiekėjų, tačiau jeigu pagrindinis tikslas yra kokybiškos detalės, jas tiesiog privaloma gauti iš Toljačio – „Lada“ gimtinės, o tai padaryti nėra nei labai lengva, nei labai pigu.
„Susidūrėme su situacija, kai Lietuvoje ar Vokietijoje pirktos originalios dalys būdavo pigesnės negu mes bandytume patys užsakinėti iš Toljačio“, – pasakoja Šarūnas.
Automobilių dirbtuvėms vadovaujantis vyras taip pat pabrėžia, jog buvo „užšokę“ ir ant itin prastos kokybės detalių tiekėjų.
„Dažnai susidūrėme su tiekėjais, kurie, panašu, gyvena dar 1990-aisiais metais, kuomet itin nekokybišką detalę parduoda kaip gerą ir savo požiūrio keisti netgi neketina. Puikus pavyzdys – keturios bagažinės spynelės, kurios sulūžo jas bededant“, – juokdamasis priduria Šarūnas.
Siekė išlaikyti autentiškumą
Vienas pagrindinių kriterijų restauruojant bet kokį automobilį – autentiškumas. Sugebėjimas labai stipriai nenutolstant nuo pirminio inžinierių sumanymo.
„Nuo pat pirmųjų akimirkų sutarėme, jog šiai „Niva“ atliksime pagrindinių ir svarbiausių komponentų modernizaciją bei patobulinsime pagrindinius mazgus, kurie originaliame modelyje buvo laikomi problematiškais“, – pasakoja Šarūnas.
Šiuo metu iš dirbtuvių besiruošiantis išvykti rusiškas visureigis gavo padidintos eigos alkūninį veleną, nuo 1,6 iki 1,8 litro padidinto tūrio benzininį variklį, paskirstymo velenėlį su padidinto sukimo momentu. Automobilis taip pat gavo naują, 5 laipsnių pavarų dėžę, naujutėlius reduktorius (priekinį ir galinį) bei mažiau vibracijų skleidžiantį kardaną.
Šarūnas taip pat iškart atkreipia dėmesį į keletą plika akimi nematomų sprendimų: „Atidarius kapotą pastebėsite, jog laidyno praktiškai nematyti. Jis buvo paslėptas ir išvedžiotas tokiose vietose, kur jo nepasieks nei vanduo, nei purvas. Tokio tipo automobiliui kaip „Niva“ – tai aktualu“.
Atsitraukę nuo komponentų, kurie privertė meistrus išsitepti rankas, užmetame akį į interjerą.
„Prabanga kvepiančios odinės sėdynės, originalus ir oda aptraukta vairas – mūsų partnerių įmonės „Fantas“ nepriekaištingai atliktas darbas. Iš tiesų, visos interjero detalės buvo aptrauktos natūralia oda. Taip buvo padaryta ne tik dėl noro suteikti automobilio interjerui jaukumo, bet ir dėl siekio sumažinti plastmasinių dalių vibracijas. Kaip bebūtų keista, Pietų Amerikos rinkai skirtos „Lada Niva“ buvo eksportuojamos iš Suomijos su jau pertrauktomis oda sėdynėmis“, – stovėdamas šalia automobilio pasakoja Šarūnas.
Akims naršant po interjerą, kiekvieno žvilgsnis, anksčiau ar vėliau, sustotų ties dviem mygtukais, kurie sufleruoja, jog automobilis turi elektra valdomus langus.
„Tai yra mažytė, bet maloni smulkmena, kuri pravers bet kokiu oru. Vis dėlto, projekto eigoje diskutavome apie galimybę sumontuoti oro kondicionierių, tačiau galutinai nusprendėme, jog ši idėja turėtų likti nuošalyje“, – priduria Šarūnas Žitkevičius.
GALERIJA (ARNOLDAS IVANAUSKAS)
