Seimui pristatyta 2009 metų vyriausybės veiklos ataskaita. Pristatyta pakankamai skambiai, netgi arogantiškai. Visiškai nesikuklinant pareikšta, kad apie šios vyriausybės kai kuriuos veiksmus bus rašomi vadovėliai. Neatmetant tokios galimybės tiesiog būtų galima paklausti – o kas juose būtų rašoma? Nes žiūrint į šiandienos Lietuvos socialinę ekonominę padėtį entuziazmu trykšti tikrai negalima. Tai kokius gi darbus ši Vyriausybė skelbiasi nuveikusi?
Ataskaitoje vienu iš pagrindinių pasiekimų įvardintas viešųjų finansų stabilizavimas. Tai kad buvo pašalintas pavojus lito stabilumui, kad smarkiai sumažėjo skirtumas tarp lito ir euro palūkanų normų, kad sumažėjo tarbankinės palūkanų normos ir nebuvo skolintasi iš Tarptautinio valiutos fondo – neabejotinai geri pasiekimai. Suprantama, jog ekonominės krizės sąlygomis suvaldyti išbalansuotus finansus tikrai nelengva ir tam buvo reikalingi pakankamai ryžtingi sprendimai. Jie buvo padaryti, tačiau kieno sąskaita? Daug kas taip vadinamą „naktinę mokesčių reformą“ įvardija kaip didžiausią šios Vyriausybės padarytą blogybę, tačiau realiai žiūrint nei viena kita vyriausybė be mokesčių korekcijos, kaip vienos iš priemonių finansams suvaldyti, nebūtų apsiėjusi. Tačiau konservatoriai mokesčių naštą perskirstė pagal savo ideologiją – turtingiems sumažino. Pelno mokesčio sumažinimas iki 15 procentų biudžeto įplaukas sumažino beveik milijardu litų. Įvertinus tai, kad didžiausi pelno mokesčio mokėtojai yra finansinis sektorius, stambios monopolinės įmonės, farmacijos korporacijos, didieji prekybos tinklai, darosi aišku kam gerinamas gyvenimas, sudarant galimybę išsimokėti dividendus. Dividendų apmokestinimo sumažinimas 5 procentiniais punktais – tai šimtai milijonų litų, kurie nepatenka į varganą biudžetą, o nusėda pačių turtingiausių visuomenės sluoksnių kišenėse. Tuo pačiu PVM tarifas padidinamas 2 procentiniais punktais, nors tai yra mokestis galutiniam vartotojui, eiliniam duonos valgytojui.
Siekdama sumažinti atotrūkį tarp gaunamų pajamų ir išlaidų, Vyriausybė sumažino pensijas ir kitas socialines išmokas bei darbo užmokestį daugumai biudžetinės sferos darbuotojų. Siekiamas tikslas sumažinti biudžetų deficitus tikrai pateisinamas, tačiau analizuojant biudžeto išlaidas ir matant, kad didžiulės sumos skiriamos įvairioms, realios naudos neduodančioms programoms finansuoti, naujiems kompiuteriams įsigyti, pastatų statybai bei remontui, kai kuriems infrastruktūros ir kitiems labai abejotiniems projektams ekonominės krizės sąlygomis vykdyti, kyla klausimas ar tikrai reikalingi būtent tokie sprendimai. Kai kurie perskirstymai socialinių išmokų srityje tikrai buvo būtini, tačiau pensijų ir darbo užmokesčio mažinimas sumažino vidinį vartojimą, kas labai neigiamai paveikė vietos gamintojus ir prekybininkus. Atitinkamai krito gamyba, sumažėjo darbo vietų skaičius. Perskirstant biudžeto išlaidas ir keičiant jų prioritetus tokio mažinimo buvo galima išvengti ir tai būtų teigiamai paveikę Lietuvos ūkį.
Atskirai būtų galima paminėti valstybės skolas. Skolinamasi daug ir gana brangiai. Vien skolos aptarnavimo išlaidos per šiuos metus išauga beveik 30 procentų ir siekia apie 1,5 mlrd. litų. Tai labai didelė kaina, kurią teks mokėti už neatsakingai daromas biudžeto išmokas.
Ataskaitoje, kaip vienas iš svarbiausių pasiekimų, minimas ekonomikos skatinimo paketo įgyvendinimas. Minima, kad šio paketo priemonėmis pasinaudojo daugiau kaip 4 tūkst. Lietuvos įmonių, kad į Lietuvos ūkį papildomai įlieta 3,93 mlrd. litų ir kad tai sukūrė arba išsaugojo 40 tūkst. darbo vietų. Žvelgiant į dabartinę padėtį darbo rinkoje, tokie skaičiai skamba labai neįtikinamai, nes 40 naujų įmonių, kiekviena po tūkstantį darbuotojų tikrai būtų didelė paspirtis Lietuvos ekonomikai. Deja, to nesimato. Ekonomikos skatinimo pakete daug dėmesio skiriama Europos sąjungos skiriamų lėšų panaudojimui. Šių pinigų skirstymui privataus ir valstybinio kapitalo pagrindu kuriami specialūs fondai. Visa tai grindžiama privataus ir valstybinio sektoriaus partnerystės teikiama nauda. Labai abejotini sprendimai. Praktika rodo, kad didesnę naudą kažkokiu būdu gauna privačios finansinės grupuotės. Geresnis sprendimas būtų valstybinio komercinio banko įkūrimas, kuriam būtų pavesta tiek europinių pinigų skirstymas, tiek ir kitų valstybinių programų finansinis administravimas. Tokio banko funkcijas galėtų atlikti ir dabar esančios valstybinės finansinės institucijos (Turto bankas ir kt.).
Ataskaitoje daug vietos skirta energetikos sektoriui. Planai atskirti dujų tiekimą ir skirstymą žymiai padidintų šio sektoriaus veiklos skaidrumą, tačiau kaip pavyks tai įgyvendinti esant dujininkų pasipriešinimui – pamatysime. Vyriausybės nuopelnai naikinant LEO LT darinį – labai abejotini. Įvertinant tai, kad jį sukuriant dalyvavo tos pačios politinės jėgos, kurios Vyriausybėje priėmė sprendimą privačiam subjektui dėl šventos ramybės sumokėti beveik 700 milijonų litų iš už elektros energiją mokesčių mokėtojų sumokėtų pinigų, kelia tam tikrus klausimus ir tikrai tai ne pats geriausias sprendimas ginant viešąjį interesą.
Atskirai reiktų paminėti Vyriausybės veiksmus dėl atominės energetikos. Planai statyti naują elektrinę kažkokio strateginio investuotojo lėšomis gali baigtis tuo, kad Lietuvos vartotojai už elektrą mokės pačią didžiausią įmanomą kainą, panašiai kaip dabar esant naftos perdirbimo gamyklai moka už benziną. Juk joks investuotojas be garantijų, kad jis savo pinigus atgaus su procentais, projekte nedalyvaus. Ypatingai, esant realiems planams atomines jėgaines statyti Baltarusijoje, Kaliningrade, vėliau Lenkijoje. Gali atsitikti taip, kad be Lietuvos rinkos kitų realizacijos rinkų neliks. Vyriausybė galėtų pagalvoti apie kitą variantą – statyti nedidelio galingumo elektrinę tik savo reikmėms, savo lėšomis, pritraukiant gyventojų, pensijų fondų ir kitus finansinius išteklius. Bankams sumažinus indėlių palūkanas laikas tam palankus.
Vyriausybės ataskaitoje bandoma plačiai nušviesti atliktus darbus tačiau kyla klausimas – ką Vyriausybė padarė, kad nors kiek pagerėtų eilinių žmonių gyvenimas? Galima įvardinti keletą veiksnių, kurie labai svarbūs kiekvienam gyvenančiam iš savo atlyginimo ar pensijos. Tai būtinų prekių kainos – maisto produktų, elektros, šilumos, vaistų, benzino. Ką Vyriausybė padarė, kad šios prekės ir paslaugos, kurių kainos neretai viršija europines, būtų prieinamos Lietuvos žmonėms ir nors kažkiek atitiktų gaunamus atlyginimus? Veiklos ataskaitoje minimos priemonės – kosmetinės. Ir jos tikrai nespręs šių problemų. Visose šiose srityse susikūrė monopolinės ir oligopolinės verslo struktūros. Savo arsenale jos sukoncentravo beveik viską ko reikia situacijai valdyti – masinės informacijos priemones, perkamus žurnalistus, lobistus politinėse bei valdymo struktūrose, jų interesus ginantį institutą, gerus teisininkus. Iš rinkos buvo pašalinti mažieji jos dalyviai ne tik didesniuose miestuose, bet ir mažuose rajoniniuose miesteliuose, didmeninė ir mažmeninė prekyba sukoncentruota vienose rankose. Esant tokiai padėčiai minėtų prekių bei paslaugų kainų rinka nereguliuoja, jų lygis priklauso nuo to kokią kainą vartotojas dar gali mokėti. Ir žmonės priversti mokėti nerealiomis kainomis, nes tai pirmo būtinumo prekės. Matydama tai Vyriausybė bando kažką daryti. Vaistų prekyboje antkainių reguliavimas pasibaigė be rezultatų, kai kurių vaistų kainos žymiai padidėjo. Benzino rinkoje Konkurencijos tarybos veiksmai taip pat be rezultatų. Šią instituciją iš viso reikia naikinti, nes ji neturi nei galimybių, nei priemonių ką nors pakeisti. Norint iš esmės pakeisti situaciją reikalingas tiesioginis valstybinis reguliavimas šiose skausmingiausiose srityse. Kaip tą daryti Socialdemokratinės minties institutas ne kartą siūlė. Papildomai būtina stiprinti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos veiklą, išplečiant jos galimybes gauti reikalingą informaciją. Reikalingi ir kiti neatidėliotini veiksmai kurių Vyriausybė galėtų imtis.
Apskritai vertinant šios Vyriausybės veiklą, ryškiai išsiskiria liberalios dešinės tendencijos. Tokia politika palanki tik turtingesnei visuomenės daliai ir netarnauja daugumos Lietuvos žmonių interesams.
Jonas VALATKA, Socialdemokratinės minties instituto ekspertas
