• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Istorijos mokymas Lietuvos mokyklose vis dar grindžiamas iš K.Markso teorijos paveldėtu deterministiniu mitu, kad istoriją sudaro objektyvūs tam tikrų dėsnių nulemti ir valdomi raidos procesai, o visą praeitį įmanoma sudėlioti į skaidrią "priežasčių - pasekmių" lentelę, - mano pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, švietimo reformos pradininkas Darius Kuolys.

REKLAMA
REKLAMA

Dėsniai, o ne žmonių valia

Mokant istorijos jaunąją lietuvių kartą, dažnai ginčijamasi, ką - politiką, kultūrą, įvairius valstybinės ir tautinės sąmonės poslinkius ar pan. - reikėtų akcentuoti. JAV leidžiamame laikraštyje "Akiračiai" D.Kuolys teigia, kad svarbiausias mokyklinės istorijos klausimas šiandien yra kitas: ko turi mokyti istorija, kokie ugdymo tikslai ir uždaviniai? Pagal tai ir reikėtų rinktis istorijos temas, spręsti, kuriuos praeities momentus derėtų labiau išryškinti. Šiandien sutariama, kad vienas iš svarbiausių Lietuvos mokyklos tikslų - dėti pamatus pilietinei visuomenei, ugdyti veiklius, sąmoningus, savimi pasitikinčius Lietuvos piliečius. Tačiau naujuose vadovėliuose pastebima prieštara tarp istorijos mokslui keltinų tikslų ir esamos istorijos sampratos verčia buvusį ministrą abejoti, ar ši mokyklinė disciplina deramai padeda siekti vieno iš svarbiausių mokyklos tikslų. Pasak D.Kuolio, mokykloje vis dar vyrauja suvokimas, kad istoriją valdo dėsniai, kad visa istorija - tai objektyvūs, šių dėsnių nulemti procesai, o visą praeitį įmanoma sudėlioti į skaidrią "priežasčių - pasekmių" lentelę. Pažinti praeitį - tai suprasti istorijos dėsnius, procesus ir priežastis. Pagal šią sampratą, Lietuvos valstybės susikūrimą, žlugimą, atkūrimą, dar vieną žlugimą ir dar vieną atkūrimą lėmė ne žmonių klaidos ir siekiai, konkretūs sprendimai, bet bendrieji dėsningumai, kuriems žmogaus valia neturėjusi jokios įtakos. Tokia istorijos filosofija atmeta bet kokį moralinį praeities vertinimą. "Koks skirtumas, išdavė rusams savo tėvynę paskutinis Lietuvos-Lenkijos karalius ar ne: valstybės žlugimas vis vien buvo dėsningas ir neišvengiamas?" - klausia D.Kuolys. Anot jo, deterministinis istorijos suvokimas formuoja ir deterministinę dabarties sampratą. Per istorijos pamokas jaunasis lietuvis sužino, kad ne tik praeitis, - dabartis ir ateitis - taip pat nuo žmogaus valios, poelgių, laisvų sprendimų beveik nepriklauso. Taigi ir pilietinis dabartinio žmogaus aktyvumas, dalyvavimas viešojoje erdvėje atrodo neturintis didelės prasmės: juk su objektyviais dėsniais ir procesais nepakovosi. D.Kuolys mano, kad labai svarbu šiandien lietuvių vaikams ir jaunimui atverti kitą - žmonių valia kuriamą - Lietuvos istoriją. Svarbu parodyti, kaip praeities įvykiai, tautos likimas priklauso nuo konkrečių žmonių sprendimų ir poelgių. Tokiam požiūriui pagrįsti istorinės medžiagos tikrai yra daug. "Šiuo metu mokyklinėje Lietuvos istorijoje visų pirma pasigesčiau asmenybių, - su jų siekiais, idėjomis, principais, klaidomis ir sėkmėmis", - sako D.Kuolys.

REKLAMA

Į pasaulio praeitį pro Lietuvos langą

Įvykiams Lietuvoje visuomet didelę įtaką turėjo išoriniai veiksniai: kaimynai, politinė padėtis Europoje ar net pasaulyje, todėl jau gana seniai Lietuvos istorijos mokoma kartu su pasaulio istorija. Jau yra originalių vadovėlių, kuriuose mėginama Lietuvos istorinius įvykius įtraukti į pasaulio įvykių kontekstą. Tokie mėginimai - sveikintini, tačiau pastangos sujungti Lietuvos ir pasaulio istoriją turi ir akivaizdžių trūkumų. Pasak D.Kuolio, reikalas tas, kad lietuviškų vadovėlių autoriai pasaulio istorijai skirtus skyrius rašo žiūrėdami į užsienio vadovėlius. Taip perimamos užsienio vadovėliams būdingos Europos ir pasaulio istorijos interpretacijos bei jiems įprastas temų ir akcentų išdėstymas. Beje, Lietuvos istorijos atžvilgiu tame pačiame vadovėlyje dažniausiai laikomasi gana senų dėstymo tradicijų bei perteikimo schemų. Greičiausiai dėl šios priežasties mūsų vadovėliuose Lietuvos ir pasaulio istorija sunkiai tarpusavyje "susieina", prastai dera, kartais pateikiama formaliai ir kurioziškai "sulipinta". Štai viename lietuvių autorių vadovėlyje apie XVIII amžiaus antrosios pusės Europą laikomasi net kelių atskaitos taškų. Viename skyriuje giriami Prūsijos monarchai, sugebėję prisijungti kaimynų žemes ir taip iškelti savo valstybę į "garbingų valstybių" ratą. Kitame - liaupsinama apsišvietusi Rusijos imperatorė Kotryna II, įstengusi išplėsti savo imperiją. Dar kitur - kalbama apie Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimą, įvykusį dėl didikų ir bajorų anarchijos. Bet taip ir "nesuvedami galai", kad ne kas kitas, bet būtent tie "šaunūs" ir "garbingi" Prūsijos bei Rusijos monarchai iš tikrųjų ir sunaikino Abiejų Tautų Respubliką. "Tenka pripažinti, kad mes dar nesugebame pažvelgti į pasaulio praeitį pro Lietuvos langą ir tokiu būdu 'sukabinti' Lietuvą ir pasaulį į bendrą visumą, - sako D.Kuolys. - Suprantama, tai nėra lengvas darbas. Bet jis tikrai reikalingas".

REKLAMA
REKLAMA

Sąžiningai istorijai reikia pilietinės drąsos

Pasak D.Kuolio, pusės šimtmečio sovietinės Lietuvos istorijos niekas dar nerašo, nes sąžiningai, atvirai istorijai reikia pilietinės drąsos. Nelengva išdrįsti mesti iššūkį posovietinės visuomenės prietarams ir stereotipams, įvairiems tabu ir savisaugos instinktams. "Triukšmingų visuomenės provokatorių vaidmuo tykiai dirbti įpratusių Lietuvos istorikų, atrodo, nevilioja, - svarsto D.Kuolys. - Beje, tokiai istorijai reikia ir negailestingos savianalizės: juk sovietmetis - neatskiriama dabartinių Lietuvos istorikų gyvenimo dalis, nuo kurios neįmanoma atsiriboti išankstinėmis schemomis, bendrais teiginiais apie kolaboravimą, prisitaikymą ir pasipriešinimą". Ugdymo turinio reformą pradėjęs ministras sako, kad skvarbesniam istoriko žvilgsniui šiuo metu gal dar stinga ir laiko distancijos, tačiau kokio pateisinimo beieškotum, nepranyksta įspūdis, kad į sovietmečio istoriją žiūrima per daug aplaidžiai. Nematyti didesnių pastangų apie šį laikotarpį bent sąžiningai surinkti išlikusius dokumentus, fiksuoti reikšmingus žymesnių amžininkų žodinius liudijimus. Neturime išleidę profesionaliai parengtų sovietinės nomenklatūros pasakojimų. Net partizanų ir disidentų atsiminimų leidiniams gerokai stinga istorikų profesionalų rankos. Tiesa, sovietmečio laikotarpį įvairiais aspektais pamažu mėgina "klibinti" jaunosios kartos istorikai. Gal rasis jėgų ir drąsos didesniems darbams? "Tokia istorija būtina mūsų visuomenės savivokai, tolesnei mūsų pilietinei brandai", - tvirtina D.Kuolys.

Parengė Vytautas STRAZDAS,"Dialogo" apžvalgininkas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų