Po sūnaus mirties advokatas, buvęs Vilniaus apygardos teismo pirmininkas bei buvęs Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Vytautas Zelianka viešai parašė apie savo pirmagimio Jurgio netektį. Įrašas, kurį vyras, kaip pats teigė, netyčia paskelbė viešai, sulaukė milžiniško žmonių dėmesio – jį per kelias dienas pamatė beveik 900 tūkst. žmonių.
Advokatas su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasidalinti platesne sūnaus istorija – apie jo vaikystę, neeilinius gabumus, ligas ir tai, ko ilgą laiką nesuprato nei tėvai, nei patys gydytojai.
„Galvoju, jeigu nors vienam žmogui padės, tai Jurgis pasakys ačiū. Nes jis labai norėjo, kad tokiems žmonėms būtų padedama, labai daug dėl to stengėsi“, – sako V. Zelianka.
„Jis buvo labai nepriimtas visur, o aš, kaip tėvas, to visiškai nemačiau, suprantate? Man vis atrodė, kad jis tiesiog užsispyręs. Bet jo netinkamo elgesio priežastys buvo visai kitos“, – sako tėtis.
Jurgis nuo pat mažens buvo kitoks
Jurgis, pasak tėčio, nuo pat mažens buvo kitoks, tačiau šeima ilgą laiką nesuprato, ką iš tiesų reiškia šis kitoniškumas.
„Aš ilgai nesupratau, kad jam jau reikia rimtesnės pagalbos. Dabar visi gudrūs apie tai šnekėti, bet reikia atsiminti, kad tai vyko prieš gerus 25 metus, kai viskas prasidėjo. Mes pamatėme, koks jis kitoks, kai jis darželyje negalėdavo miegoti, ir ne todėl, kad kiti vaikai negali miegoti, jis negalėdavo miegoti iš principo.
Galėjai supti jį dvi valandas, jis neužmigdavo, žiūrėdavo plačiomis akimis ir tiek, nei rėkdavo, nei dar kažką, jis tiesiog nemiegodavo. Mes nesupratome, kas darosi“, – prisimena vyras.
Jurgio vaikystę lydėjo ir įvairios sveikatos problemos, V. Zelianka pasakoja, kad nuo mažens Jurgis buvo alergiškas motinos pienui, kas jiems vėlgi atrodė gan keista.
Taip pat Jurgis nuo mažens turėjo autoimuninių ligų, kurių gydytojai niekaip negalėjo nustatyti, o vos nustatę savo diagnozes atšaukinėjo.
„Aš galvojau, kad jis buvo užsispyręs vaikas ir tiek. Kiek aš ten supratau, kas tėvus tada mokė, man pačiam buvo 27 metai, aišku, ne toks ir mažas, bet patirties tai jokios, dar jis buvo mano pirmas vaikas. Todėl mano reakcija buvo: „nesiožiuok“, – dalijasi jis.
Prisimena pirmą kartą, kai pastebėjo, kaip sūnus yra atstumiamas
V. Zelianka prisimena, kad pirmą kartą pamatė, kad Jurgio santykis su kitais vaikais kitoks, kai sūnus dar buvo mokyklinukas. Tądien Dubingiuose vyko teisėjų sąskrydis, kur visi atvykdavo su šeimomis ir vaikais.
„Buvo vaikų turnyras ir aš pamačiau, kaip guvesni vaikai išspyrė mano Jurgį iš komandos, dėl to, kad jis kažkaip kamuolį ne taip spyrė ar gaudė, sakė jam, kad yra netikęs.
Koks jis nusivylęs buvo, kaip jis norėjo su tais vaikais būti ir žaisti, bet jį tas vaikų kolektyvas, veikiantis savarankiškai, be suaugusiųjų priežiūros, išmetė iš savęs. Tai buvo mano pirmas įspūdis, kad tas mano vaikas yra nepriimamas.
Tačiau jam reikėjo pripažinimo, jam reikėjo kolektyvo, o ne žaidimo kaip rezultato ar proceso, jam tiesiog reikėjo bendravimo“, – pasakoja advokatas.
Vėliau, pasak tėčio, sekė sūnaus nenoras eiti į mokyklą, tačiau, kaip tada įtarė tėvai, tai buvo dėl to, kad mokykloje Jurgis neturėjo lygių sau.
Tėtis prisimena, kad kai sūnui buvo vos 5 metai, psichologai jau sakė neleisti jo į mokyklą, kad jo išsivystymo lygis siekia antros arba trečios klasės mokinių lygį.
Tačiau tėtis pasakoja, kad ir mokykloje Jurgis nepritapo, jis buvo atstumtas ir vienišas, neatitikęs daugelio vaikų kolektyvinių įsivaizdavimų.
„Nors mokytojai jį labai mylėjo, ir jis mokytojus mylėjo. Mokyklą jis baigė prieš 11 metų, bet net per laidotuves apsilankė kai kurie jo mokytojai, kai kurie man parašė, pasidalino savo įspūdžiais ir prisiminimais apie Jurgį“, – dalijasi vyras.
Jurgio intelektą aplinkiniai pastebėdavo nuo labai ankstyvo amžiaus. Tėtis pasakoja, kad būdamas vos penkerių ar šešerių, jis jau skaitė knygas, kurios gerokai pranoko jo amžių.
„Jis buvo neeilinio proto, neeilinis vaikas, bet tas buvimas neeiliniu padarė jį atstumtuoju.
Jis buvo labai nepriimtas visur, o aš, kaip tėvas, to visiškai nemačiau, suprantate? Man vis atrodė, kad jis tiesiog užsispyręs. Bet jo netinkamo elgesio priežastys buvo visai kitos“, – sako tėtis.
Nesutiko su gydytojų diagnozėmis, pats analizavo savo būklę
Tėtis atsimena, kad mokykloje Jurgis kentėjo nuo migrenų, o paauglystėje jo gyvenime atsirado ir depresija. Kadangi Jurgis buvo labai smalsus ir daug skaitė, jis pats pradėjo analizuoti savo būklę.
„Jis pradėjo prieštarauti gydytojams, pradėjo sakyti, kad pas jį nėra dalies depresijos požymių, todėl tai nėra depresija. Jis keturis ar penkis metus, įrodinėjo, kad turi ADHD (dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą – aut. past.).
Pas mus klasifikatoriuje tokios ligos net nebuvo, ji oficialiai nebuvo pripažįstama kaip tokia būsena, dėl kurios reikėtų gydytojų įsikišimo, tuo labiau medikamentinio“, – pasakoja V. Zelianka.
Tuomet vaikinas pats pradėjo gilintis į savo ligas, į psichologiją, farmokologiją, sociologiją, kriminologiją, politologiją ir t.t.
„Jis priešindavosi socialinėms normoms, nes jam atrodė, kadangi jos jį atstumia, tai ir jis jas atstums. Jis nemėgo visokių institucinių dalykų, dėl to mokėsi pats. Su juo galėjai diskutuoti įvairiausiomis temomis, jis buvo labai išsilavinęs, apsiskaitęs, nors neturėjo nė vieno diplomo“, – prisimena jis.
Kaip pasakoja advokatas, jo sūnus priešinosi gydytojų diagnozėms, argumentuodavo kodėl, tačiau gydytojai nepriimdavo jo nuomonės.
„Galiausiai jo ligą [ADHD] pripažino. Bet kai ją pripažino, tada jis galutinai įsitikino, kad tos institucinės sistemos yra nieko vertos, jos net blogiau žino už jį.
Tada jis nutarė, kad jis pats viską žino geriau ir atitinkamai pradėjo elgtis. Kai gaudavo vaistus, jis sakydavo, kad dozė yra nepakankama, yra netinkamai parinkti vaistai ir t.t.
Kai negaudavo, ko norėdavo, jis suvartodavo visus skirtus vaistus iš karto tinkamomis dozėmis ir tada ieškodavo, kur kitur pasipildyti“, – pasakoja tėtis.
Nelegaliai duodavo vaistų už pinigus?
Tada, pasak tėčio, prasidėjo sunkioji kelionė. Tėtis pasakoja, kad gauti psichotropinių medžiagų mūsų sistemoje – lengviau nei galima įsivaizduoti.
Vyras atsivėrė, kad sunkumų patyrė ir su viena specialiste, kuri galimai nelegaliai jam parduodavo vaistus.
„Šita sistema parodo, kad tokiam žmogui pas mus yra labai atviri keliai – tu gali gauti visur visko, ko tik nori, net ir netikėčiausiose vietose. Aš palikau teisėjo darbą dėl savo vaikų gerovės. Kadangi psichologams už konsultacijas reikėjo daug mokėti, o Jurgis labai norėjo vaikščioti pas specialistus ir girdavosi, kokį gerą specialistą jis turi, kaip jam padeda.
Galiausiai man dukra pranešė, kad jam nelegaliai duoda psichotropinių vaistų už pinigus. Aš paskambinau [tam specialistui] ir pasakiau, kad nutrauktų su juo sutartį nepasakius priežasčių, kitaip kreipsiuosi į prokuratūrą.
Aišku, taip ir įvyko, bet Jurgis iš karto suprato, kad čia buvo mano įsikišimas. Po to jis susirado ir kitų tiekimo kanalų, kaip supratau, dabar jų labai daug yra. Čia jau yra labai didelė visuomenės problema, kur kriminologinėmis priemonėmis šito jau niekas niekada neišspręs“, – atsiveria tėtis.
Tada, kaip pasakoja V. Zelianka, sūnus įniko į vaistus, eksperimentuodavo su jais, gydė savo būsenas, nes „jis nebetikėjo sistema, sistema jį nuvylė.“
Tėvas tik po laidotuvių suprato, kiek žmonių Jurgis padėdavo
Iki sūnaus mirties V. Zeliankai atrodė, kad Jurgis gyvena gana uždarai – daug sėdėdavo namie, atrodė, kad nelabai su kuo bendrauja.
„Vakar ir užvakar per laidotuves aš pamačiau, kad labai klydau, yra didžiulė bendruomenė tokių žmonių, panašių į jį. Jis toje bendruomenėje buvo labai aktyvus narys, vienas iš lyderių, jeigu ne pats lyderis.
Jis jiems padėdavo, su jais bendraudavo, burdavo juos kartu, susitikdavo, diskutuodavo. Kai kurie dalykai man labai keisti, pavyzdžiui, į laidotuves atėjo būrelis merginų, apsikabinusios verkia. Aš priėjau, paklausiau, kas jos tokios.
Jos pasakė, kad jos ypatingai labai geros draugės, gerai pažįsta, Jurgis viską apie jas žinojo, visą jų asmeninį gyvenimą net iki smulkmenų, daug joms padėjo. Tačiau jos matė jį tik kelis kartus – viena iš jų 1-2 kartus, o kita 4 kartus gyvenime.
Visa tai vyksta ne realiame pasaulyje, o virtualiame. Bendruomenė didelė ir jie vieni kitus pasiekia tokiu būdu. Jie gyvena virtualioje realybėje ir mes jų nematome susibūrusių.
Pavyzdžiui, ofisuose matome susirinkusius jaunus, gražius, glamūrinius žmones, bet mes nematome šitų atstumtųjų, kurie sėdi namuose ir sudaro tinklą, kuris yra nematomas, bet didžiulis“, – sako tėtis.
Jis atvirauja, kai pamatė, kiek žmonių susirinko laidotuvėse, advokatas nė negalvojo, kad sūnus pažįsta bent šimtadalį tiek žmonių.
„Aš galvojau, kad jis nebendrauja su niekuo, o pasirodo, jis didelį ir aktyvų gyvenimą gyveno, buvo daugeliui parama, tačiau pats negavo jokios paramos. Tokia tragedija su mano vaiku, tokia baisi pamoka“, – atsiveria vyras.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
