Prie mano namų yra tokia kirpykla, į kurią dažnai užsuka vyresnio amžiaus žmonės ar pensininkai. Aš taip pat nueinu ten, kai noriu pasitvarkyti plaukus.
Visada į tą kirpyklą užsiregistruodavau telefonu, tačiau aną dieną vaikščiojau netoli namų ir pamaniau, kad užeisiu pasikirpti.
Iš anksto nebuvau užsiregistravusi, tačiau buvo rytas, per vitrininius langus mačiau, kad kirpykla tuščia. Užėjau, pasisveikinau su dviem kirpėjomis, kurios tuo metu šnekėjosi.
Atrežė, kad reikia registruotis, nors kirpykla buvo tuščia
Paklausiau, ar gali mane priimti pasikirpti, o šios atrėžė, kad reikia registruotis. Ar galite įsivaizduoti? Aš nelabai supratau, kodėl turiu registruotis, jeigu šiuo metu jos laisvos ir galėtų mane priimti? Juk ir man naudinga, ir joms uždarbis! Tiesiog pasiutau iš pykčio.
Tokie dalykai prasilenkia su sveiku protu – toks jausmas, kad žmonės tingi dirbti ir vietoje to, kad priimtų klientus, geriau sėdės ir gers kavą.
Išėjusi dar tyčia pasižiūrėjau, ar kas nors užsuks į tą kirpyklą ir žinote ką – pusvalandį į tą kirpyklą niekas neįkėlė kojos, vadinasi, dvi kirpėjos buvo be darbo. Visos įmanomos ribos, mano galva, čia jau peržengtos.
Pasityčiojimas viduryje baltos dienos, nieko kitaip nesakysiu.
Autorius: skaitytoja Katerina
