I. Starošaitė-Žvagulienė su Žilvinu Žvaguliu santuokoje jau 25-erius metus. Gaila, kad dabar, kai tiek daug skyrybų, tai atrodo kaip koks stebuklas, kai kuriems net nesuvokiama, kaip tai įmanoma.
„Mokykitės visi“
Anoks čia stebuklas – kaip sako, santykiai, santuoka yra pastovus ir nuolatinis darbas. Aišku, dirbk nedirbęs, jei nėra paprasčiausios santarvės ir supratimo. Teisingai sako I. Starošaitė-Žvagulienė – reikia, kad sutuoktiniai būtų vienas kitam ramstis ir papildytų vienas kitą. Ir svarbiausia, kad vienas kitam žmonės būtų reikalingi!
Ką pastebiu, kad dabar daugelis, kai tik kas negerai, eina lengviausiu keliu – skiriasi. Nežinau, ar čia kartų skirtumai, ar kas, bet atrodo, kad dažniausiai skiriasi jauni žmonės, santuokoje pragyvenę vos keletą metų. Tai kam to išvis reikia? Kam ta santuoka, jei nėra atsidavimo žmogui, kuriam pažadėjai amžiną meilę?
Savaime suprantama, kad santykiuose būna visko, bet jei nesame pasiruošę suprasti kito, būti šalia ir džiaugsme, ir varge, tai ilgi metai santuokoje ir atrodo kaip stebuklas, kažkokia neįgyvendinama svajonė.
Tikiuosi, bent vienam žmogui, kaip ir man, surezonuos Irenos žodžiai, bus kaip priminimas, kad nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą kartu su savo antra puse reikia tiek nedaug. Mokykitės visi, kaip išlaikyti santuoką, kad po kiekvieno suklupimo nereikėtų lėkti skirtis.
Autorius: skaitytoja Diana
