Šio metų laiko palvos ypatingos, kiekvienam krašte kitokios, o jų derinys, kuriamas gamtos, ilgainiui tampa atpažinimo ženklu. Beje, tokie gamtos spalvų deriniai perkeliami ir į audinių raštus, „nutupia" ant kraičio skrynių šonų. Dabar mes net neabejojame savo tautinėmis spalvomis, nesusimąstome spalvindami piešinį, dažydami namo sieną ar tvorą – visos mūsų mėgstamos spalvos yra „vietinės", padovanotos mūsų gamtos. Gali būti, kad daugelis jų buvo pastebėtos, savotiškai atrastos rudenį. Kaip sukuriamos dailiosios rudens spalvos?
Kas jas sugalvoja, kas sumaišo ir palieja? Jos atsiranda kintant augaluose esantiems pigmentams. Žinoma, šis procesas vyksta ne šiaip sau – jį skatina, greitina sausros ir šalčio veikiamų pigmentų pokyčiai. Lapams svarbus veiksnys – vis silpnėjantis ryšys su medžiu: jie vis mažiau reikalingi, pro juos medis nekvėpuoja. Be maisto ir drėgmės lapuose vyksta jiems neįprasti biologiniai ir cheminiai procesai, kinta spalvos. Ne mažiau spalvų pateikia uogos ir vaisiai – ne tik raudonšoniai obuoliai, bet ir šermukšniai, gudobelės, šaltalankiai, ožekšniai. Ne mažiau spalvingi grybai: pradėję domėtis jų įvairove, mes staiga randame visai nematytų formų ir spalvų – violetinių, rausvų, rudų ir juodų, blyškiai žalių, geltonų lyg saulė ir švelniai gelsvų.
Deja, mes pažįstame tik menką grybų pasaulio dalį. Tačiau rudens grybijos spalvų įvairovė yra įdomi net ir be rūšių žinojimo.
Ar rudens spalvos labai skiriasi nuo vasaros spalvyno? Žinoma, tik pasidairykite aplinkui ir viską suprasite. Visų pirma dabar galima surasti beveik tas pačias spalvas (tiesa, gal trūks žalios, melsvos, baltos), tačiau jų deriniai, proporcijos ir intensyvumas visai nepanašūs į vasaros pievos ar miško spalvas.
Ne tik augalai kuria rudens spalvų paveikslą. Dailiaplunksniai paukščiai išskrido jau seniai, kiti vasaros ryškius apdarus pakeitė į blyškius žieminius. O žvėrių kailis keičiamas kitaip nei pavasarį – tada storą pūkuotą žieminį kailį žvėrys „pametė", dabar pro ploną vasarinį kailį auga žieminio kailio pūkai ir akuotai. Žiemai skirtas kailis visai kitoks – ne tik šiltas, bet ir pilkšvas, blankus, tinkantis prie rudens ir žiemos spalvų. Kol kas stirnos ir elniai dar išsaugojo žalą kailį, kuris nejučia keičiasi, kailiniai žvėreliai skuba auginti pūkus. Kiek čia truks iki vėlyvojo rudens, kai nakties vėsa, žvarbus vėjas, lietus ir šlapdriba patikrins visų pasiruošimą žiemai.
Tarp daugelio rudens vidurio grožybių – sparnais virpantis laumžirgis. Jis tokiu metu dar skraido, jam atkusti reikia keleto ramių saulėtų valandų. Juos matysime iki pat Visų šventųjų dienos. Iki tol gros ir žiogai – dabar dar nenustebkime pamatę juos, sausam kiečių krūme dzirinančius savo smuikeliais. Nors visi vasaros darbai baigti, šiltą dieną pro lakas apsižvalgyti išlekia bitės. O sode, ant saulės šildomo medžio kamieno, susirinko blakės kareivėliai – raudonos, plokščios, juodai išvedžiotu alavinio kareivėlio (ar prisimenate „Spragtuką"?) veido siluetu. Raudona, iš daugybės vabzdžių susidedanti dėmė tokia neįprasta, kad vieni jos nepastebi, o kiti prisibijo. Ne, šios blakės nebaisios, nepavojingos. Tačiau rudens paveiksle jos užima tikrai svarbią vietą.
