Nebus meilės, nebus ir rezultatų
44 metų Arūnas Juknevičius į Alytaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas buvo paskirtas praėjusią vasarą, po netikėtos Juozo Balčiaus mirties. Ši darbo vieta A. Juknevičiui nebuvo nauja, nes Alytuje jam teko dirbti anksčiau. Vyriausiasis prokuroras prisipažino, jog išvykus dirbti į Varėną, maždaug kartą per savaitę jam tekdavo apsilankyti Dzūkijos sostinėje, nes šiuos rajonus aptarnavo tie patys teismo medicinos ekspertai. Taigi, apsikeitęs su jais dokumentais bei aptaręs tyrimų išvadas, užeidavo ir pas buvusius kolegas... Pasikalbėdavo, kartu išgerdavo kavos... Taigi pirmiausia ir pasidomėjome, kaip vyriausiajam prokurorui sekasi vadovauti buvusiems bendradarbiams.
- Manau, jog jeigu pareigos keičia žmogų iš esmės, jam negalima leisti kilti karjeros laiptais... O aš su buvusiais kolegomis sutariu labai gerai. Normaliai bendraujame, kartu dirbame. Nepastebėjau, kad jie manęs negerbtų...
- Dabar tikriausiai jau galite palyginti eilinio prokuroro ir apylinkės prokuratūros vadovo pareigas. Ar jos labai skiriasi?
- Taip, tarp jų yra paprastas ir aiškus skirtumas - kai dirbi prokuroru, tau pavedamas tam tikras darbas, konkreti byla ir tu žinai, už ką esi atsakingas, o prokuratūros vadovas turi organizuoti visą darbą... Alytaus prokuratūra kuruoja ne tik policijos, bet ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, saugumo, pataisos namų, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir muitinės atliekamus ikiteisminius tyrimus. Dėl to mūsų darbo specifika labai išsiplečia. Praktiškai visi prokurorai turi suvokti minėtas sritis. Savo darbą organizuojame taip, kad budintis prokuroras imasi tirti bet kokį, būtent tą dieną nutikusį įvykį - ar tai būtų finansinis nusikaltimas, ar žmogžudystė, ar sveikatos sutrikdymas pataisos namuose... Kadangi prokurorai negali numanyti, kuo kiekvieną dieną teks užsiimti, jie specializuojasi visose srityse.
- Esate dirbęs ne vieno rajono (Marijampolės, Alytaus, Varėnos) prokuratūroje. Na, o ar niekada neviliojo didesni miestai, pavyzdžiui, Kaunas, kur yra didesnės galimybės pasireikšti, spartesnis kopimas karjeros laiptais?
- Kuo didesnis miestas, tuo bylos sudėtingesnės - to net nereikia įrodinėti. Na, o man iš tiesų buvo pasiūlyta dirbti Kaune (tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia siūlė užimti už kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo tyrimo nesklandumus atleisto Kulbio vietą), bet atsisakiau. Tokį sprendimą padiktavo paprasti dalykai. Visų pirma - atlyginimas visiškai toks pat, nė kiek ne didesnis, o darbo krūvis - nežmoniškas... Be to, apie gyvenamojo ploto suteikimą net nebuvo kalbų. Mano žmona dirbo Alytuje, teisme, tai negi reikėjo ir jai viską mesti, versti gyvenimą aukštyn kojom ir važiuoti į Kauną?.. Tokiam žingsniui nesiryžom. Tiesiog nevertėjo, o dabar manau, kad gerai padarėm... Iš tiesų nebūtų labai protinga, jeigu dėl darbo aukotume asmeninį gyvenimą arba atvirkščiai. Tai būtų kvailystė. Galiu pridurti, jog džiaugiuosi gyvendamas Alytuje - man patinka tokio dydžio miesteliai. Pavyzdžiui, Vilniuje gyventi niekad nenorėčiau - man jis per didelis, siaubingai vargina kamščiai, nepatinka daugybės automobilių išmetamų dujų kvapas, trūksta švaraus oro...
- Ar Alytuje "nedusina" darbo krūvis, ar netrūksta darbuotojų, nereikia visiems verstis per galvą?
- Iš tiesų trūksta padėjėjų... Vieną jau turime, bet jų reikia daugiau (beje, artimiausiu metu turėtų ateiti dirbti dar vienas). Manau, jog mūsų prokuratūrai, kurioje dirba 15 prokurorų, visiškai užtektų 4 padėjėjų. Dabar prokurorams tenka labai daug rašyti, todėl pagalbininkai jiems labai reikalingi. Na, o padėjėjui (paprastai jis būna baigęs teisės studijas ir įgijęs bakalauro laipsnį) jau galima patikėti ruošti nutarimų projektus. Galiu tiktai pridurti, jog susitvarkome, viskas sekasi neblogai.
- Kažkodėl susidaręs įspūdis, jog prokuroro darbas yra panašus į seklio, kuris privalo turėti intuiciją, daug ką iš anksto numanyti, pajusti, sugebėti skubiai priimti sprendimus ir t. t. Ar jūs su tuo sutinkate ir kaip galėtumėte apibūdinti gerą, talentingą prokurorą?
- Pirmiausia, prokuroras turi būti ne tinginys. Anksčiau aš visada sakydavau, jog prokuroras nėra raštininkas, kuris vien formaliai išklauso parodymus ir juos užrašo. Jis, kaip ir tyrėjas, turi siekti, kad tas, kuris padarė nusikalstamą veiką, būtų įvardytas ir už tai atsakytų. Mes dažnai susiduriame su tokiais atvejais, kuomet darbas atliekamas formaliai - na, jei pats įtariamasis nepasisako, ir nereikia, jo neklausinėsiu... Tiesiog reikia turėti pašaukimą ir dėl šio darbo degti... Netgi, sakyčiau, reikia jį mylėti, nes jeigu nebus meilės, nebus ir rezultatų...
- O ar nemanote, jog visus gerus darbuotojus "uždega" materialūs dalykai, pavyzdžiui, geras atlyginimas, puikios darbo sąlygos?..
- Be abejo, tai svarbu, tačiau vis dėlto manau, kad ne visais atvejais gali "uždegti" tiktai atlyginimo dydis. Reikia tam darbui turėti potraukį...
- Kaip išsisukate iš situacijų, kuomet išgirstate draugų, pažįstamų ar kolegų prašymus kam nors padėti, pakreipti tyrimą tam tikra linkme...
- Tokios situacijos man visiškai nesudėtingos. Be to, dažnai tokių prašymų nebūna. Dažnesni - kad tyrimas nebūtų vilkinimas arba be pagrindo taikomos kokios nors procesinės priemonės... Aš esu įpratęs labai konkrečiai ir gražiai atsakyti ir dėl to ant manęs niekas nepyksta. Nuo visų tų dalykų atsiriboju ir manęs sąžinė negraužia. Visiems leidžiu suprasti, kokias turiu pareigas ir ką galiu...
- Prokurorų, kaip ir kitų pareigūnų, darbas gana įtemptas. Tad kaip jūs organizuojate savo poilsį, atsipalaiduojate?
- Stengiuosi pailsėti, nes antraip labai greitai gali ištikti infarktas. Konkrečiai mano hobis - medžioklė, žvejyba. Beje, šiemet jau nušoviau ožiuką, dar šį bei tą...
- Dabar belieka užjausti jūsų šeimą, o ypač - žmoną...
- Iš tiesų labai nedaug laiko lieka šeimai, nes šeštadieniai, sekmadieniai - pagrindinės dienos, kai galima medžioti (aišku, galima ir šiokiadienių vakarais)... Pripažįstu, jog šeimą truputį skriaudžiu. Todėl labai džiaugiuosi turėdamas laiko su žmona aplankyti tėvus, draugus (jų dauguma gyvena Alytuje), seserį ir, jeigu galime, dar nuvažiuojame pas Kaune gyvenančius uošvius... Taigi matote, jog to laiko ir nebelieka.
- Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo kelionės po užsienius - slidinėjimai kalnuose, poilsis egzotiškuosiuose Maldyvuose, Šri Lankoje, Egipte ir t. t. Ar galėtumėte sau leisti tokį malonumą?
- Slidinėti nebuvau nė karto. Paskutinį sykį, maždaug prieš ketverius metus, buvau išvykęs į Turkiją. Dabar neturiu galimybių keliauti ar ilsėtis užsienyje, nes neleidžia finansai...
- Oi, oi, oi, vyriausiasis prokuroras ir "neleidžia finansai"?..
- O kas čia keisto?.. Esu paėmęs paskolą, tvarkausi namą, o tų darbų pabaigos nematyti nei galo, nei krašto. Todėl ir nežinau, kada ir kur galėsiu išvažiuoti. Be to, galiu pasakyti, jog mūsų atlyginimai nėra dideli. Vyriausiasis prokuroras gauna 3 000, eiliniai prokurorai - po 2 000 litų per mėnesį. Taigi nemanau, kad šiais laikais tai yra daug. Jūs teisi sakydama, jog su žmona per savaitę išleisti po kokius 2 000 litų - ne mano kišenei...
- Sakykite, ar vyrai svajoja?...
- Žinoma... Aš tikrai norėčiau nulėkti... žinote kur. Į Kareliją pažvejoti lašišų... Tikriausiai tokia kelionė turėtų įvykti vasarą. Kompanija jau seniai ragina, bet kol kas vis nesiryžtu... Visų pirma tai nėra pigi kelionė...
- Būtų įdomu susipažinti ir su jūsų šeima...
- Dukra Vaiva universitete studijuoja teisę - kažkodėl eina tėvų pėdomis, nors jos ir neraginome. Sūnus Tadas - aštuntokas. Jo ateities planai dar neaiškūs, tačiau į teisininkus jis tikrai nesiveržia... Žmona Snaigė - hipotekos teisėja.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
