Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
...ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip su vienos valstybės piliečiais, trokštančiais, kaip ir visi, taikoje ir ramybėje kurti savo gyvenimus...
Manau, susitarimams turėtų būti linkusios abi pusės. Kol kas iš Lietuvos valstybės reikalaujama tik išimčių vien šiai tautinei mažumai. Kodėl?
"Mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų."

Jau daugiau kaip 20 metų lietuviai tik tai ir tedaro. O rezultatai - gana menki. Ir didele dalimi dėl to, kad lietuviai šiuo atveju anaiptol nėra jokia "didesnė bendruomenė" - jie (deja, ne tik Pietryčių Lietuvoje), atvirkščiai, yra menka europinė mažuma. Kuriai savo valią kaip diktavo, taip ir diktuoja didesnės bei stiprenės valstybės ir jų statytiniai, nematantys ypatingo reikalo priimti draugiškai ištiestą ranką, o dažnu atveju net ir atvirai spjaunatys į ją.

Eilinės tomaševskių užgaidos patenkinimas čia, deja, nieko pakeisti negali. Į jų plačius žabtus nuo 1989-ųjų jau tiek visko nuolankiausiai suberta, bet jų žviegimas, deja, nenutilo nė sekundei. Nebent kartais tik kiek trumpam pritildavo. Bet tai dažniausiai priklausydavo ne tiek nuo Lietuvos pozos nuolankumo, kiek nuo vienokių ar kitokių (geo)poltinių pokyčių svyravimų Maskvoje, Vašingtone, Varšuvoje, Briuselyje. O jei kai kurie mūsų "intelektualai" vis dar kvailai mano, kad didesniųjų kaimyninių valstybių politiniam elitui iš tikrųjų rūpi kažkokios vienos ar kitos abėcėlės raidės vienoks ar kitoks (ne)parašymas - labai apgailėtina. Pretekstą nuo priežasties šiaip jau mokomi atskirti dar mokinukai... :)
Šitai galėsi pasidaryti kur nors kitur, pvz., savo Izraelyje.
Nesuprantu. Kodėl tėvynės išdavikai, mėgsta kalbėti visos tautos vardu ir kas jiems suteikė šią teisę? Judai.
W raidė neturi būt neišsprendžiama problema.....
praleido puikią progą patylėti. Tikrai..
Ponas Kačinskis tai lenkų nacis.Jūs Lietuvos tolerastai ,kodėl pataikaujate naciams.
Intelektualais pasivadinę "europiečiai" galėtų nuvykti į Liškiavą ir paklausyti senolių atsiminimų apie lenkų elgesį tarpukario laikais, nes ten kitame Nemuno krante tuo laiku šeimininkavo lenkai
Velykas laikyti Jėzaus prisikėlimo diena, tada gal žydkrikščionims reikia nueiti išpažinties, atsiklaupti prieš pšekus, atsiprašyti, kad priešinames jų užmačioms aneksuoti Vilniją. Būtu labai žydkrikščioniška. Juk gavom per vieną žandą, tai atkiškim smūgiui irkitą. Bet jei tą dieną suprasti kaip protėvių Vėlių Velykas, tada su pšekai nėra ko susitikinėti. Jie senesni žydkrikščionys ir protėvių švenčių nebe atsimena.
Algirdas Patackas. Kas jus ištiko? (atvirai į atvirą intelektualų laišką dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių)

Algirdas Patackas
2011-04-12 12:39

Grupė intelektualų - Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius V.Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas - paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.

Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką.

Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. pabaigoje – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva – Lenkija, arba atgal į ateitį“, paskelbtą Lietuvos ryte).

Tačiau gavęs tekstą apstulbau – šalia priimtinų teiginių apie santarvės būtinybę, ypač artėjant krikščioniškajai Prisikėlimo šventei, apie bendras kovas su likiminiais priešais, radau ir tokią pastraipą: „Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į “prarastuosius amžius”, iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais.“

Savaime aišku, apie parašą po šituo negalėjo būti ir kalbos. Vis dėlto, nenorėdamas žlugdyti akcijos, pateikiau kitą redakciją ir mandagiai parašiau Mantui: „Niekaip negaliu prieškarinės „šapokiškos“ linijos laikyti šovinistine ir šmeižikiška - tiesiog tuo metu ji buvo natūraliai tautos esminės dalies pasirinkta ir visiškai save pateisino. Kitas dalykas - naujieji laikai.

Taip pat negaliu vienareikšmiškai vertinti Kovo 11-sios eitynių kaip pseudopatriotinių - pats, kai tik jos prasidėjo nepriimtina forma, bandžiau jas sulaikyti, tačiau dabar jos jau iš vidaus pakankamai kontroliuojamos ir pagaliau nebesustabdomos.

Negaliu stovėti vienoje gretoje su Paleckiu ir Zurofu. Pasirašyti galėčiau - esu už santarvę - jei būtų atsižvelgta į pastabas. Tada išsiplėstų pasirašiusių ratas. Tekstas pernelyg individualus, „gailiškas“. Antraip liksite grupele, tebegiedančia 1990-2000 m. bumblauskišką giesmę, kuri gal tiko kurį laiką, bet padėtis juk jau pasikeitė - argi nejuntate?“

Tačiau kai telefoninio pokalbio metu suvokiau, jog pataisa nebus priimta, mandagybės baigėsi: „Kas jūs tokie, kad galite apšaukti šovinistais tuos 2000 pilkasermėgių kaimo vaikinų, kurie padėjo galvas už Nepriklausomybę? Šito nebūtų drįsęs ir paskutinis pilsudskininkas. Suniekinti tas visos tautos pastangas, tą priesaiką „Mes be Vilniaus nenurimsim...“.

Tai nebuvo vien tautininkiška politika - mano tėvas sėdėjo A.Smetonos kalėjime už savo katalikiškas pažiūras, bet jis niekada nė vienu žodžiu nepasisakė prieš to meto valstybės politiką dėl Vilniaus, nes tai buvo visos tautos viltis ir siekinys. Argi nesuvokiate, kad lenkams Vilnius buvo tik vienas iš daugelio jų „kresų“, o Lietuvai tai buvo klausimas žūti ar būti?

Kad Lietuvos istorija po Liublino unijos buvo ėjimas į duobę, iš kurios tik per Dievo stebuklą buvo išsigelbėta? Kad jūsų hymansai grėsė galutiniu kalbos praradimu, o tuo pačiu ir mentaline mirtimi?

Iš kur šitas kumečio kompleksas, šitas serviliškumas, juk rodos nebesate pirma karta nuo žagrės? Ir ar suvokiate, kad einate prieš tautą, kuri gali jus nušluoti su visais jūsų intelektais...“

Tai tiek šįkart broliams intelektualams – be „przepraszem“. Ir ačiū Tau, Mantai, kad neradau Tavo parašo po tuo nelemtu laišku...
REKLAMA
REKLAMA

Skaitomiausios naujienos




Į viršų