• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Praėjusią savaitę visa Lietuva stebėjo per Baltijos jūrą plaukiantį Vidmantą Urboną. Nors kelionė nebuvo baigta taip, kaip to tikėjosi ultratriatlonininkas, jo garbei Palangoje surengtas koncertas ir prabilta apie ketinimus kitąmet Tėvynes sąjungos sąraše kandidatuoti į Seimą. Keista, kad visuomenė tokią naujieną sutiko itin palankiai. Kodėl nieko nestebina, kai susipynus sportui ir politikai čempionai baltymų dietą ir žalius marškinėlius iškeičia į tamsų kostiumą oficialių vakarienių metu?

REKLAMA
REKLAMA

V. Urbono kelionės - tiek plaukimas Nemunu, tiek Baltija - yra simbolinės. Jo maršrutas tęsiasi istorinėmis tautos erdvėmis, kurios iš naujo paženklinamos kaip lietuviškos tapatybės arterijos. Nors sakoma, kad jis kovoja prieš gamtos stichiją, lietuviški vietovardžiai reiškia, kad metonimiškai V. Urbonas sulyginamas su Lietuva kaip Tėvyne. Politikai ir politikoje tokios akcijos veiksmingesnės už tradicines viešųjų ryšių kampanijas, už agitacinius plakatus ar rinkimų apygardose dalinamus tušinukus. Simbolinę kelionę galiūnas atlieka didžiai ir kartu kukliai lyg šventasis piligrimas. Toks yra legendos gimimas. Tariama nesėkmė ir žygio detalės bus pamirštos, o V. Urbono Lietuvos legenda gyvuos.

REKLAMA

Deja, fiziškai stipraus lyderio įvaizdis, kuris politiką supina su sportu, dažniausiai būdingas autokratiškoms visuomenėms. Kaimyninėje Baltarusijoje visada geros formos Aleksandras Lukašenka yra pripažintas ledo ritulio žaidėjas, o kitais mestais su Kremliaus vadovo postu atsisveikinsiantis Vladimiras Putinas nuo keturiolikos metų domisi koviniais menais ir turėdamas juodą diržą tebepraktikuoja dziudo. Buvęs KGB karininkas šalyje, kurioje dar Sovietų Sąjungos laikais gimnastai ir kiti sportininkai buvo naudojami politiniais tikslais, net parašė knygą apie japoniškų imtynių meną.

REKLAMA
REKLAMA

Toks politiko-sportininko įvaizdis neapsiriboja posovietine erdve: sunkiai beprakalbantis Kubos diktatorius Fidelis Kastro, einamuosius valstybės valdymo reikalus perleidęs broliui Rauliui dienas leidžia žiūrėdamas tiesiogines transliacijas iš Brazilijoje vykstančių Pan-Amerikos žaidynių, net užmiršdamas gerti vaistus. Bet pavyzdžių nereikia ieškoti nei kaimyninėse šalyse, nei kitame pasaulio žemėlapio krašte. Turbūt visi atsimena, kaip ne taip seniai Lietuvos Prezidentūroje šeimininkavęs Rolandas Paksas, buvęs žymus lakūnas, dukart Sovietų Sąjungos čempionas, įžengęs į politinį pasaulį pasirinko nacizmu dvelkiantį „erelio“ simbolį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kodėl sportas ir politika taip susipynę? Visų pirma įvairiose sporto šakose rodomas fizinis meistriškumas gali būti naudojamas užsienio politikoje, norint parodyti savo šalies, dažniausiai tarptautinėje arenoje vertinamos kaip velkančios diktatūros jungą ar skendinčios skurde, arba sutvarkytos pagal kitokius socialines santvarkos principus nei dauguma, pranašumą prieš kitas – demokratines, turtingas, įtakingas. Dėl tokio tikslo savo gimnastams galima laužyti kaulus – kad tik „mūsų šalis“ pranoktų Jungtines Valstijas.

REKLAMA

Tačiau fizine galia manipuliuojama ir vidaus politikoje, kur stiprus ir energingas čempionas paskui save patraukia minias. Taip rinkimų kampanijoje pasitelkiama tvirtos rankos ar kumščio simbolika. Tokie šūkiai, kaip „Tvarka bus!“, skirti parodyti žmonėms, „kas čia vadas“. Nors tai tik žemiausių instinktų valdomas gyvuliškas pranašumo įrodymas, kažkodėl žmonėms atrodo, kad raumeningas politikas gali sumušti ne tik oponentą ringe, bet pats vienas, be susikompromitavusių valdininkų ir biurokratų, apginti tautą nuo jos priešų, susidoroti su nusikaltėliais bei taip atstatyti teisingumą. Turint tokį lyderį, demokratinė institucinė politika paprasčiausiai nebereikalinga. Ją galima apeiti.

REKLAMA

Toks propagandinis valstybės valdymo būdas iš esmės skiriasi nuo demokratinės politikos. Ši remiasi diskusijomis, o ne įvaizdžiais. Didžiojoje Britanijoje parlamento debatai yra tikroji demokratijos išraiška. Šių metų birželį iš premjero pareigų pasitraukęs Tonis Blairas, laikomas vienu talentingiausių šių dienų politikų, savo statusą įgijo būtent tokių argumentuotų diskusijų, įtikinančių oponentus, būdu. Politikui kalba visada buvo ir yra svarbesnė už rankos tvirtumą ar kojų greitumą. Jis yra idėjinis pavyzdys piliečiams. Juk nepriklausomos Indijos tėvas Mahatma Gandi vaikščiojo pasiremdamas lazda, bet tai nesutrukdė šiam mažam žmogui paskui save vesti tautą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet ką daryti, kai parlamente sėdi pagal vienos partijos sąrašus surinkti tautos atstovai, kai netyčia pasigirstantys opozicijos balsai nutildomi kalėjime ar tiesiai kulka į galvą? Ką daryti, kai sėdintieji Seimo salėje jaučiasi, lyg per prievartą suvaryti į šaltą kambarį be langų, kur taip neįdomu, kad verta skaityti pramoginius žurnalus? Abiem atvejais, kai nebėra diskusijų politikos, ją seka galios politika. Jaunystės čempionai sukauptą fizinį kapitalą senatvėje gali iškeisti į politinį. V. Urbonas jau vadinamas „geležiniu žmogumi“ ir visiškai nesvarbu, ar jis bus geras politikas: šiuo atveju tvirto lyderio alkiu serga visuomenė. Tai ji iš sportininkų tarpo renkasi politinius vadovus. Tai ji, nusivylusi, kad inteligentiški politikai per keletą metų nesugebėjo sukurti gerovės valstybės, juos tituluoja lyg naujuosius mesijus.

Taip čempionai kviečiami vakarieniauti prie valstybės stalo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų