Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Kol miestą valdė Erodas, Kristui paminklų nestatė.
bolševikizmas+chunveibinizmas
bolševikizmas+chunveibinizmas
Dabartinė Lietuva yra apgyvendinta teritorija "teisingumo vykdytojų", nenorinčių pripažinti kas tokie jie patys, kas jų tėvai, kas jų seneliai, kas jų tėvynė, kokia jos istorija
Kol įslaptinti saugomi nuo išviešinimo nkvdistai ir jų padėjėjai stukačiai, kol bujoja sovietinis partinis nepotizmas, o Lietuvą prikėlę menininkai, namų statytojai, duonos augintojai ir politikai niekinami ir persekiojami, tol Lietuva neišgis
Kiek ginčytis dėl neaiškios asmenybės,kuri vienintėlė daro betvarkę lietuvių tautos atmintyje dėl gerbiamo rašytojo Justino Marcinkevičiaus paminklo. Nuo kada kažkokia partijėlė pasiskelbusi " teisingiausia", nors pati net 75 metams užslėpė KGB sąrašus ir neviešina, bando paniekinti mūs garbingą tautos dainių J.Marcinkevičių?Tūri Vilniuje,Lietuvos Sostinėje iškilti šiam Poetui paminklas. Visi yra už...
Kol konservai valdys Vilnių tol paminklo Justinui Marcinkevičiui ar bet kuriai kitai iškiliai lietuvių Tautos asmenybei paminklo nebus. Druskininkuose reikia statyti. Ten plaukuotos konservų kanopos nesiekia.
Ar V. Landsbergis tai žinojo?
Šis klausimas man visada iškyla, kai Landsbergiai ima perrašinėti istoriją ir naikina nepriklausomybės bei gerovės Lietuvai siekusius žmones, tokius kaip R. Ozolas, J. Marcinkevičius ir kt. Landsbergiai taip pat elgiasi ir su politiniais oponentais, todėl šis klausimas labai tiesiogiai liečia mane.
Ar V. Landsbergis žinojo, kad Žemaitijos apygardos partizanų vadas Vladas Montvydas-Žemaitis buvo mano tėvo Česlovo Karbauskio krikšto tėvas? Matomai, to niekada nesužinosiu, nes būtent V. Landsbergis ir visa konservatorių propaganda žemino mano tėvą ir mane, vadindami prorusiškais bei kurdami istorijas apie menamą mano bendradarbiavimą su KGB. Žemino tie, kurie savo biografijose turi tokių dėmių, kurių jie nepajėgė pridengti net sunaikindami KGB archyvus.
Mane nuo gimimo ugdė būti savo gimtinės, tėviškės, Lietuvos patriotu, mūsų šalies kalbos ir kultūros puoselėtoju, ką bandau ne žodžiais, o darbais parodyti savo vaikams. Daug Lietuvos gyventojų lankėsi mano gimtuose Naisiuose, mecenuoju teatrą, knygų leidybą, sveikatos ir kitus projektus, kurie įvairiapusiškai prisideda prie žmonių gerovės. Į politiką atėjau bandydamas dalį savo gebėjimų atiduoti tarnystei Lietuvos žmonėms.
Nelengva buvo susitaikyti su mintimi, jog tie, kurie dedasi didžiausiais šalies patriotais, tėra niekingų politikierių saujelė, nutarusi iš Lietuvos istorijos ištrinti visus, kas netarnavo jų politiniams ir verslo interesams. Paskutiniu jų taikiniu tapo Justinas Marcinkevičius, šio Tautos dainiaus garbei savo vyriausiąjį sūnų pavadinau Justinu ir niekada nesusitaikysiu su Landsbergių bandymu iš istorijos išbraukti Justiną Marcinkevičių.
Gali būti, kad V.Landsbergis puikiai žinojo apie mano tėvo krikšto tėvą ir tai, jog niekada nebuvau prorusiškas, juolab negalėjau bendradarbiauti su KGB. Bet ar tai sustabdys tokio mentaliteto žmones, kurie sovietmečiu dėstė komunistų partijos svarbą muzikos raidai, o po kelių dešimčių metų, anūko ir Sauliaus Skvernelio pagalba buvo pripažintas valstybės vadovu, kuriuo niekada nebuvo?
Man įdomu, kaip toliau, ypač vėl artėjant rinkimams, mane žemins konservatorių propaganda? Gal jie pabandys perrašyti partizaninio judėjimo istoriją, iš jos išbrauks Žemaitijos apygardą ir jos vadą Vladą Montvydą- Žemaitį? Bet dabar tam reikės ne tik tekstus perrašyti, bet ir atstatytą žeminę nugriauti bei atminimo lentą sudaužyti.
Šilalės rajone, visai netoli Medvėgalio piliakalnio, atkurta partizanų žeminė. Pastatyta ne atsitiktinė, o lygiai tokia pati, kokia buvo Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio vadavietė. Šilalės krašte taip paminėtos šio Laisvės kovotojo 110-osios gimimo metines, pastatyta atminimo lenta, kurios nuotraukas matote žemiau. Pulkininkas Vladas Montvydas-Žemaitis buvo ketvirtasis ir paskutinis Žemaičių apygardos vadas.
Lietuvoje vyksta karas.
Patys didžiausi mūšiai vyksta valdžioje.
Žuvusių nėra, bet labai daug sužeistų į galvą.
Apie tai kalbėti neleidžiama, nes tai laikoma "Kremliaus naratyvu", "neapykantos kalba", "ardomąją veikla".
Aišku viena: dvaro prieigose, minioje, kur šaukia: "Nubauskit nusikaltėlį", "blokuokit "vatniką", “laikykit vagį", - garsiausiai šaukia pats vagis.
Taisykles jie taiko nepaisydami teisės.
Tai - persekiojimas.
Jie gali surengti "teismą" per 10 minučių.
Todėl normalus žmogus tegul nė nebando ką žioptelėt - bematant subildės minia nevispročių tavęs suspardyt.
Žmonės turi galvoti nekenčiamos valdžios žodžiais. Ir tai tapo kasdienybe - įprasta, bet nesuprantama.
Net žurnalistas neturi teisės nebūti belaisviu.
Negalime likti abejingi tam, kas vyksta aplinkui.
Bet kokia valdžios kritika baigiasi kitaminčių menkinimu, užgauliojimu, persekiojimu už tai, kad žmonės bando gintis ir ginti savo teises.
Prieita iki atviros cenzūros, iki diktatūros ir gyvenimo virtimo pragaru - valdžiai nepritariantiems žmonėms.
Grįžo pilietinio chaoso ir prievartos laikai.
Ir tikrai ne dėl karo Ukrainoje.
Ar Jūs galite bent įsivaizduoti, kokį lygį pasiekė kitaminčių persekiojimas?
Ar žinote, kokį spaudimą patiria teisininkas prof. dr. IGNAS VĖGĖLĖ?
Valdžia vykdo beprotišką, belytę, besielę, antišeimyninę, antitautinę, genderinę, globalistinę "modernybę".
Gyvename laikais, kai slėpti reikia daugiau nei rodyti.
Valdančiųjų deklaruojama "laisvė" yra reali vergystė.
Žinote, koks geriausias būdas sulaikyti kalinį nuo pabėgimo?
Įtikinti jį, kad jis - ne kalėjime.
"Elitiniai" valdžios "nabagai" taip ir daro.
Tai - "edukuotas chamizmas", biurokratinis terorizmas, šlykšti jų cinizmo manifestacija, tai - "getas".
Antikonservatorinis, antigenderinis žodis prilyginamas "antivalstyvalstybiniam galvojimui".
Išpažinti reikia tik eLeRTe, nes visa kita - "sąmokslo teorijos", propaganda ir "kremlinių" melas.
O karas Ukrainoje - geriausias laikas vykdyti "pertvarkas", pirktis butus Nidoje, stumti narkotikų ir partnerystės įstatymus, taškyti viešuosius pinigus, išsidalinti eurobabkes, nes tik dėl to "švonderiai" ir sulindo į valdžią.
Jei manote kitaip, jei nepritariate "chebrytės" išsikalinėjimams - esate "prieš Ukrainą", esate "prorusiškas vatnikas", esate valstybės priešas, - tą jums rėš kiekvienas "apsinarkošinęs" ir prasigėręs sisteminis ir kaipmat tai išaiškins.
"Kodėl Bartoševičius laisvėje?" - šito irgi neklauskite, nes žinote, kas jis toks ir kas už jo stovi.
Kiekvienas esame priverstas kariauti savą karą ir gerai žinome, kas yra priešas.
Žinome ir tai, kad ne tik tankai naikina gyvenimus.
Ne mažiau pavojingas ginklas yra cenzūra, persekiojimai.
Tai - gyvybei pavojingi ginklai.
Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodo "šaikos" sumanytas tautos sunaikinimo planas?
Kokia smala verdama "dvaro" užkurtame pragare?
Bet būna, kad auka, net ir perėjęs pragarą, lieka angelu.
Tik "šaikos" "talibai" šito neapskaičiavo.
Nuo kada Lietuvos žmonėms taikomos taisyklės, nepaisant teisės?
Kodėl liko tik "dvaro" "klapčiukų" portalai?
Ar paskaitę gerai pašerto Tapino ir Maldeikienės mintis pasijuntame protingesni?
Ar nuo to pasidaro šviesiau?
Nuo kada opozicijai uždrausta rodytis valstybinėje televizijoje?
Ne visi maitinasi baime, ne visi "iškrenta pro langą", "nuskęsta baloje" ar gatvėje sudega jų automobiliai.
Lietuvių unikumas tame, kad net ir išverkę ašaras, jie lieka sėkmingai gyvi - su meile, meilėje, per meilę ir iš meilės.
Jausmai jiems buvo ir yra ženklas.
Ir nors aplink nesproginėja sviediniai ir bombos, nors Marijos žemė gyvena saugiai, sočiai ir netgi turtingai - lietuvių širdyse skausmas gyvas.
Nes neigiamų jausmų "išjungti" neįmanoma.
Jei visa tai matydami šypsomės, nereiškia, kad neskauda.
Kaip jaustis, kai taikos metu tave naikina?
Jausmai - vienintelis ženklas, kad tu - dar gyvas.
Palinkėkime sau ir Lietuvai to, ko labiausiai ilgimės - kad greičiau ateitų 2024 - ųjų gegužė ir spalis.
Palinkėkime taikos sielose ir keleto gerų dalykų, kuriuos galime sukurti tikėjimu, maldomis, meile, susitelkimu ir, žinoma, darbais.
Jei Marcinkevičiui nėra vietos Vilniuje, tai ir Landsbergiui nebus vietos, jei spręsime pagal sovietmetį, nes "propesoriaus" vardą gavo be daktaro laipsnio, tarnavo marksizmo katedroje ir buvo šiaip tik pilka pelytė, o turėjo spec. butą, jo tėvas gavo personalinę pensiją ir atgavo savo vasarnamį bei gavo prie Sniečkaus gerą butą. O ir savo biografijoje pabrėžė, kad jį išvadavo raudonoji armija. Išvadavo. Štai kaip. Tuo tarpu Marcinkevičiaus spektakliuose žmonės skandavo LIETUVA ir tyliai braukė ašaras, skaitydami jo eiles. Kokiu matu seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta, profesoriau.
Zymiausias tvartopoetas, nepralekiamas...

Vytautas Landsbergis
Rugpjūtis 15 d., 20:15 ·
ISTORINĖ PATIRTIS
Kai gausi vėzdu
per tintalektą -
turėsi dieną šlektą.
Ateis maskolis -- raudonas šlėkta,
tai dar ne to sulauksi.
Ažukirstas per vuodegą kaip vaikelis šauksi.
@ozys tik balalaikos trūksta, o gal ir pagraina sau, kai "šunauja" negirdi
Kur, gyvenime, bėgi, - žvėrie?
Juoko upėmis, verksmo krantais:
Atrajoji, ryji, kramtai,
Aimanuoja, tyli, giries.
"Kaip gyvenime?", - klausiu: "Kaip?"
"Kam, gyvenime?" - klausiu: "Kam?"
Kas dainuoja stiebely menkam,
Kurį tu tarp dantų laikai?
( Justinas Marcinkevičius)
REKLAMA
REKLAMA

Skaitomiausios naujienos




Į viršų