Paspaudus durų skambutį laukiu vienuolės su abitu. Duris atidaro ir maloniai kviečia užeiti kasdieniais drabužiais apsirengusi moteris. Galvoju – tikriausiai bus namų prižiūrėtoja ar tvarkytoja. Ji prisistato esanti vyresnioji sesuo Rita.
Rita aprodo namus - jaukūs, šilti ir net kvepia tikrais namais. Nėra čia ir šaltų celių. Regis, atėjau pas šią mielą ponią į svečius. Skirtumas tas, kad čia įrengta koplyčia. Paskui vedasi mane į svetainę. Svetainėje židinys, didelis stalas su kėdėmis, senovinė sekcija.
Vienuolė pasakoja, kad jų vienuolynas Jeruzalėje gyvuoja nuo 1902 metų. Angelų Seserų vienuolynas yra atviras, vienuolės užsiima įvairia socialine veikla. Vyresnioji sesuo sako, kad uždaruose vienuolynuose tvarka kitokia, ten seserys niekur neina.
"Jų pagrindinis darbas – malda, tačiau jos dirba ir kitus darbus, pavyzdžiui, siuva drabužius. Mūsų vienuolynas apaštalinis, mes dirbame su žmonėmis. Aišku, meldžiamės, yra tam tikras dienos ritmas. Tačiau mes daugiau dirbame su žmonėmis nei meldžiamės."
- Ar skiriasi duodami įžadai nuo to, renkatės uždarą ar atvirą vienuolyną?
- Įžadai nesiskiria. Yra klusnumo, skaistumo ir neturto įžadai, ir jie yra visose vienuolynuose. Aš sakyčiau, kad Dievas renka žmones, kur ką pasiųsti. Aš, pavyzdžiui, iš prigimties negaliu būti uždaryta, turiu būti su žmonėmis. Viena mūsų kongregacijos vienuolė perėjo į uždarą vienuolyną, paskui nuvyko į Afriką ir ten atidarė uždaro vienuolyno namus. Kiekvienam savo. Mes dažniausiai nesakome, kad esame vienuolės. Esame kaip angelai nematomi. Mokiniai mokykloje dažniausiai kreipiasi mokytoja.
- Kaip atėjo pašaukimas?
- Pašaukimas atėjo ne iš karto. Ilgą laiką svarsčiau. Studijavau istoriją. Mano nuodėmklausys, kai pradėjau svarstyti, koks mano gyvenimo kelias ir paklausiau jo kaip tapo kunigu atsakė: "žinai, čia yra paslaptis". Kai pati pajutau pašaukimą ir atėjau į vienuolyną - kitaip to ir nepavadinčiau. Niekas šeimoje nebūtų pagalvojęs, kad galiu tapti vienuole.
- O Jūsų studijos buvo susijusios su religija?
- Visai ne. Studijavau Vilniuje istoriją ir lenkų kalbą. Penktoje klasėje įsimylėjau istorija ir nuo tada žinojau, kad noriu dėstyti istoriją. Dabar dėstau tikybą. Kitos mano draugės vienuolės dėsto matematiką. Daugelis net nežino, kad jos vienuolės.
- Skaičiau 1910 metų vienuolės atsiminimus, ji rašo, kad teko 9 valandas gulėti karste priimant įžadus, ar tokia praktika vis dar egzistuoja?
- Pas mus nepraktikuojama. Iki šiol sesės duodamos įžadus guli kryžiumi, o anksčiau dar buvo uždengiamos juoda medžiaga ant kurios išsiuvinėta kaukolė. Tai simbolizuoją mirtį šiam pasauliečių gyvenimui ir prisikėlimą kitam Dievo gyvenimui. Tačiau po II Vatikano susirinkimo, po 1965 metų - tai nebepraktikuojama. Tiesa, būdavo ir tokių celių kaip karstas.
- Ar tokie dalykai negąsdina, nebūna, kad vienuolės pabėga?
- Nebūna, kad pabėga. Iki įžadų yra ilgas kelias, kad žmogus suprastų ar čia jo kelias ar ne. Ir gali išeiti iš vienuolyno.
- Kiek laiko trunka tas kelias?
- Iki amžinųjų įžadų 10 metų. Yra šešerių metų laikinieji įžadai. Davus šiuos įžadus gali bet kada išeiti, jei supranti, kad čia ne tavo kelias. Yra laiko susipažinti su vienuolijos gyvenimu ir vienuolijai susipažinti su tavimi.
- Ar būna situacijų, kad dvasinis mokytojas pasako žmogui, kad jis negali būti vienuoliu?
- Gali pastebėti ir pasakyti, kad čia ne tavo kelias, bet visada renkasi pats žmogus. Labai retais atvejais būna, kai pasakoma, kad ne tai ne jūsų kelias ir jūs neištversite to. Dažniausiai ir pats žmogus tą supranta, abiem pusėm tada būna sunku. Tačiau net tos, kurios išeina, mes bendraujame iki šiol.
- Ar galima atsisakyti amžinųjų įžadų?
- Tik popiežius gali atleisti nuo šių įžadų. Reikia rašyti prašymą į Vatikaną.
- Kokia turėtų būti tokio prašymo priežastis?
- Labai pragmatiška, pavyzdžiui, pagimdo vaiką. Dar gali būti, kad praranda tikėjimą. Bet taip nutinka labai retai.
- Prisiminiau romano „Altorių šešėly“ kunigą Liudą Vasarį, kurį paviliojo meilė ar taip nutinka vienuolėms?
- Mus mokė, kad įsimylėti nėra baisu. Įsimylėjimas nereiškia, kad turiu eiti tuo keliu. Įsimylėjimas baigiasi. Svarbu tai, kaip tu nori jį išgyventi. Vienas kunigas sakė: "jei vienuolė niekada nebuvo įsimylėjusi tegu išeina iš vienuolyno įsimyli ir jei norės, tada sugrįš." Jei niekada nemylėjai - tai kaip gali pajausti Dievo meilę.
