Teisme Aivaras Šandaris (18 m.) su seserimi Asta Žyliene (34 m.) sėdėjo pasipuošę, lyg būtų atvesdinti į šokius, o ne išklausyti nuosprendžio už žiaurią žmogžudystę.
„Žiūrėk, Asta, kaip atkakliai tie „durniukai“ mus fotografuoja, būsim žvaigždės“, – sėdėdamas Šiaulių apygardos teismo teisiamųjų suole, delnais užsidengęs veidą, į pašonę seseriai alkūne baksnojo Aivaras Šandaris.
Kaip ir brolis Aivaras, už tą pačią žmogžudystę teisiama Asta Žylienė irgi smagiai prunkščiojo, bet žvaigžde tapti nenorėjo – irgi antrankiais surakintomis rankomis dengėsi akis.
Ir taip prieš skelbiant nuosprendį smaginosi ne kokie smulkūs vagišiai, o šaltakraujai žmogžudžiai, kurie dar gyvam savo aukai šaltakraujiškai pjovė ir laužė pirštą, negalėdami numauti auksinio žiedo, kuris jiems atrodė vertesnis už žmogaus gyvybę.
Kraupus praeivės radinys
2008-ųjų rugpjūčio 4-ąją, ankstų pirmadienio rytą, Lygumų miestelio gyventoja išėjo į gamyklą pamelžti karvės. Pasukusi pro kapines moteris aiktelėjo šalia šiukšlių krūvos pamačiusi kniūbsčiomis gulintį pagyvenusio vyro lavoną... Kitoje keliuko pusėje mėtėsi numestas dviratis.
Iškviesti policijos kriminalistai bei prokuratūros pareigūnai iš karto suvokė, jog vyras buvo užpultas ir užmuštas dėl apiplėšimo. Itin žiauriai atrodė nulaužtas ir nusuktas dešinės rankos bevardis pirštas, ant kurio mūsų šalyje dažniausiai nešiojamas auksinis sutuoktuvių žiedas. Velionio mobiliojo telefono dėklas buvo tuščias, ant riešo nesimatė laikrodžio, kišenėse rasti tik raktai bei tuščia piniginė, kurioje – Šiauliuose gyvenančio 68 metų Jono Daukšo tremtinio pažymėjimas bei užrašų knygelė su telefonų numeriais. Jais paskambinę pareigūnai našlei pranešė, kad jos sutuoktinis J. Daukšas namo niekada nebegrįš...
Našlė verkdama papasakojo, jog prieš porą parų, savaitgalį, Jonas išvyko aplankyti brolio, gyvenančio Joniškio rajone. Po to abu atvyko į gimtųjų Lygumų bažnyčią, dalyvavo atlaiduose, miestelio kapinėse aplankė mirusių artimųjų kapus.
Savo nelaimei užsibuvo bare
Prieš išsiskirdami broliai nutarė išgerti po bokalą alaus, todėl užsuko į barą Lygumų centre. Netrukus atsisveikinęs Jono brolis išvyko namo, o Jonas užsisakė dar vieną bokalą alaus.
Kriminalistai apklausė baro, kuriame paskutinį kartą matėsi broliai, darbuotojus. Šie prisiminė, jog atlaidų dieną bare alų gėrė vietinis chuliganas Aivaras Šandaris su dviem giminaičiais: seserimi Asta Žiliene bei judviejų pusbroliu Aurimu B. Minėti jo pavardę draudžia įstatymas, nes vaikinas dar nepilnametis, nusikaltimo metu jam buvo 16 metų.
Atsirado mačiusiųjų, kaip minėta trijulė prisėdo prie stalelio, už kurio alų gurkšnojo kažkoks miestelyje nematytas pagyvenęs vyras. Nepažįstamasis prisėdusią trijulę pavaišino alumi, bet ilgai neužsibuvęs iš baro išėjo. Iškart po to iš baro išslinko ir A. Šandaris su seserimi bei pusbroliu.
Įsijungę tarnybinius kompiuterius pareigūnai išsiaiškino, kad nors jauno amžiaus, A. Šandaris jau ne kartą pakliuvęs į policijos akiratį dėl polinkio smurtauti – jis ką tik atlikęs 1 metų ir 5 mėnesių bausmę už plėšimą. Teistumas dar neišnykęs. A. Šandario nuostatas, kaip jis gyvena toliau, puikiausiai rodo ant jo rankų atsiradusios tatuiruotės – teistumą bylojantis „žiedas“ su kryžiumi, riešą apvijusi spygliuota viela, liepsnų vaizdas ir spermatozoido piešinys ant dešinės plaštakos, reiškiantis, kaip jis pats draugams gyrėsi, lyg erelio, lyg liūto simbolį.
Plėšiką sudomino aukso žiedas
Sudarę įtariamųjų sąrašą, kurį papildė tą vakarą bare irgi pastebėto Zenono Michailovo pavarde, pareigūnai jų visų namuose atliko kratas. Seklių nuojauta neapgavo – juose rasti nužudytojo Jono auksinis žiedas bei laikrodis.
Įkliuvusiems su tokiais įkalčiais nusikaltėliams tapo beprasmiška spyriotis ir jie papasakojo, kas nutikę. Bare J. Daukšas su Aivaru, Asta ir Aurimu bendravo draugiškai, naujiesiems pažįstamiems nupirko po bokalą alaus. Patenkinta trijulė paprašė juos pavaišinti dar, tačiau išsitraukęs piniginę Jonas parodė, kad ji jau tuščia. Be reikalo žmogus stengėsi – jis nematė, kad A. Šandaris negali atplėšti akių nuo jo dailaus masyvaus aukso žiedo, greičiau nei po valandos savininkui kainuosiančio gyvybę...
Kai atsisveikinęs buvęs tremtinys išėjo iš baro, A. Šandaris seseriai ir pusbroliui šnipštelėjo, kad reikia jį pasekti ir atimti tą masyvų auksinį žiedą bei telefoną.
Kad nukreiptų aukos dėmesį, J. Daukšą prisivijusi A. Žylienė pamelavo, kad jai – pakeliui. Kol ta užkalbėjo dantis, prie kapinių, apleisto sodo teritorijoje, iš už medžių iššoko A. Šandaris ir keliais smūgiais į galvą šiaulietį partiesė ant žemės. Pribėgęs Aurimas B. kartu su pusbroliu ėmė spardyti auką, o A. Žylienė atsisėdo ant kūno, kad auka nesugalvotų priešintis ar bėgti.
Teisme – lyg kaimo šokiuose
Trijulė kruopščiai iškraustė J. Daukšo kišenes. Jose terado pigų mobilųjį telefoną, vos kelis litus, menkavertį rusišką laikrodį ir akinius nuo saulės. Tik žiedas nesidavė numaunamas nuo piršto, tai plėšikai gyvam žmogui pirštą nulaužė, suko, kažkuo pjovė. Netrukus nukankintas sumuštasis prarado sąmonę ir mirė.
Patenkinti grobiu plėšikai grįžo į barą. Ten žiedą ir telefoną pardavė atsigerti alaus užėjusiam pažįstamam 44 metų Zenonui Michailovui už... „bambalį“ alaus. Šešis kartus teistas Zenonas nieko neklausinėjo, o plėšikai, žinoma, nepasakojo, iš kur prekės.
Teisme A. Šandaris su A. Žyliene sėdėjo pasipuošę, lyg atėję į šokius. Ant aukštakulnių stypčiojusi A. Žylienė ją vedančiam policininkui vis spygčiojo jos netampyti, o A. Šandaris puikavosi baltu kinišku sportiniu kostiumu.
Už žmogžudystę, plėšimą, nepilnamečio pusbrolio girdymą ir įtraukimą į nusikaltimą A. Šandaris nuteistas kalėti 13 metų pataisos namuose. Pirmą kartą teisiama A. Žylienė į pataisos namus išsiųsta 11 metų. Pusbroliui su pussesere žudyti ir plėšti padėjusiam Aurimui B. skirta 6 metų nelaisvės bausmė. Na o vogtą žiedą į porą litrų alaus iškeitęs Z. Michailovas jau buvo nusiteikęs kalėti ir atsinešęs rankinę su higienos reikmenimis, tačiau teismas jį viso labo įpareigojo sumokėti 3900 litų baudą.
Sigitas STASAITIS
