Tačiau ši liga gali pasireikšti ne vien ūmiu priepuoliu, o ir tyliu, metų metus besiformuojančiu procesu, kuriame svarbų vaidmenį atlieka genetika, gyvenimo būdas ir net klimatas.
Kaip ir kodėl organizme ima „kristalizuotis“ šlapimas, tv3.lt skaitytojams pasakoja gydytoja urologė Vaida Valentinaitė iš Vilniaus miesto klinikinės ligoninės.
Įsivaizduokite: gyvenate sau ramiai, jaučiatės sveikas, ir staiga – nepakeliamas skausmas nugaros apačioje, plintantis į kirkšnį. Net kvėpuoti sunku. Greitoji pagalba, vaistai nuo skausmo, tyrimai, ir tada diagnozė: inkstų akmenligė. Vieniems tai vienkartinis įvykis, kitiems – nuolat pasikartojantis.
„Šlapimo takų akmenys formuojasi, kai šlapime yra per didelis kiekis kristalus formuojančių medžiagų, pavyzdžiui,kalcio oksalatas, kalcio fosfatas ar šlapimo rūgštis ir sutrikusi inhibitorių arba kristalų formavimąsi stabdančių medžiagų pusiausvyra“, – aiškina gydytoja Vaida Valentinaitė.
Ši pusiausvyra gali būti paveikta daugybės veiksnių – nuo paveldimumo ir hormoninių sutrikimų iki šlapimo rūgštingumo, vartojamų vaistų ar net aukštos aplinkos temperatūros. O kai kūne ima formuotis kristalai, pasekmės gali būti labai skausmingos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Pagrindiniai rizikos veiksniai
Gydytoja aiškina, kad kristalizacijos procesui įtakos turi ir šlapimo pH, per didelis tam tikrų medžiagų kiekis, pavyzdžiui, kalcio druskų, purinų, tam tikrų vaistų, taip pat sutrikusi šlapimo koncentracija, kuri gali atsirasti dėl prieskydinių liaukų ar kitų endokrininių ligų:
„Akmenų susidarymui taip pat gali turėti įtakos šlapimo takų infekcijos, sutrikęs šlapimo nutekėjimas ar šlapimo pūslės disfunkcija. Inkstų akmenligės rizika priklauso ir nuo geografinės vietovės, klimato, mitybos įpročių, paveldimumo ir kitų veiksnių.“
Akmenų atsiradimo priežastys klasifikuojamos į kelias grupes, sako specialistė:
- infekcinės,
- neinfekcinės,
- genetinės,
- vaistų vartojimo nulemtos.
„Padidėjusi rizika stebima asmenims, kuriems jau anksčiau buvo diagnozuota akmenligė – apie 50 procentų pacientų liga atsinaujina. Maždaug 10 procentų atvejų pasikartojimas būna dažnas“, – teigia V. Valentinaitė.
Ji išskiria pagrindinius rizikos veiksnius:
- akmenligės pasireiškimas ankstyvame amžiuje;
- šeiminė ligos istorija (paveldimumas siekia apie 45 procentus);
- dažnas ligos pasikartojimas;
- trumpas laiko tarpas nuo ankstesnio epizodo;
- specifiniai akmenų tipai – brušito, šlapimo rūgšties, uratiniai ar infekciniai akmenys.
„Akmenų formavimasis gali būti susijęs su šiomis ligomis: hiperparatiroidizmas, metabolinis sindromas, mineraliniai kaulų apykaitos sutrikimai, policistinė inkstų liga, Krono liga, enterinė hiperoksalurija, būklės po žarnyno rezekcijos ar bariatrinių operacijų, kasos nepakankamumas, sarkoidozė, vitamino D perteklius, neurogeninė šlapimo pūslė, stuburo pažeidimai.
Genetinės priežastys: cistinurija, pirminė hiperoksalurija, 2,8-dihidroadeninurija, ksantinurija, Lesch–Nyhan sindromas, cistinė fibrozė, distalinis inkstų kanalėlių acidozės tipas.
Anatominės anomalijos: pieloureterinės jungties obstrukcija, šlapimtakių striktūros, VUR, pasagos formos inkstas, ureterocelė.
Kiti rizikos veiksniai – aukšta aplinkos temperatūra, lėtinė švino ar kadmio ekspozicija.“
Dažniausi simptomai
Gydytoja atskleidžia dažniausiai pasitaikančius simptomus, sergant inkstų akmenlige:
- nugaros, juosmens ar šoninis skausmas;
- pykinimas, vėmimas;
- karščiavimas;
- skausmingas, dažnas ar apsunkintas šlapinimasis.
Ji priduria, kad kai kuriais atvejais akmenys gali nesukelti jokių simptomų, vadinamieji „tylieji“ akmenys.
Taip pat inkstų akmenligė gali ilgą laiką nepasireikšti jokiais simptomais, ypač jei akmenys yra smulkūs ir nesukelia šlapimo takų obstrukcijos. Vis dėlto, net ir besimptomiai akmenys gali ilgainiui sukelti komplikacijų, todėl reikalingas periodinis stebėjimas, dalinasi įžvalgomis ekspertė.
Inkstų akmens tipas ir atliekami tyrimai bei gydymas
Pagrindiniai akmenų tipai, pasak V. Valentinaitės yra šie:
- Neinfekciniai: kalcio oksalatai, kalcio fosfatai, šlapimo rūgšties ir amonio uratai;
- Infekciniai: magnio amonio fosfatai, amonio uratai, ypač vaikams, sergantiems anoreksija;
- Genetiniai: cistino, ksantino, 2,8-dihidroksiadenino akmenys.
„Akmenų cheminė analizė leidžia pasirinkti tinkamiausią gydymą ir profilaktikos strategiją. Analizei naudojama cheminė sudėties analizė, infraraudonųjų spindulių spektroskopija arba rentgeno difrakcija“, – pasakoja gydytoja.
Be bendrųjų kraujo ir šlapimo tyrimų, atliekami:
- ultragarsinis tyrimas,
- rentgenografija,
- kompiuterinė tomografija (KT).
Yra ir nemedikamentinių priemonių akmenų formavimosi kontrolei. Pagrindinius specialistė išskiria šiuos:
- Vandens vartojimas 2,5-3 litrai per parą;
- Subalansuota mityba: daugiau daržovių, pakankamai kalcio, mažiau druskos, gyvūninės kilmės baltymų;
- Vengti per didelio vitaminų D ir C kiekio;
- Gyvenimo būdo korekcija: fizinis aktyvumas, sveikas kūno svoris, ribotas saldžių bei alkoholinių gėrimų vartojimas.
Genetiniai tyrimai rekomenduojami:
- vaikams ir jaunuoliams iki 25 metų,
- esant abipusei akmenligei,
- esant šeimos anamnezei,
- dažnai kartojantis ligai.
Šie tyrimai papildomai atliekami kartu su metaboliniu ištyrimu.
Gydymas priklauso nuo individualių veiksnių: amžiaus, akmens dydžio, vietos, anatomijos. Gydymo metodai, medikės teigimu, yra tokie:
- Medikamentinis: skausmui, akmenų tirpinimui, profilaktikai;
- Smūginių bangų litotripsija (ESWL);
- Chirurginis gydymas.
Gydymo būdai
Anot V. Valentinaitės, smūginių bangų litotripsija efektyvi tam tikrų dydžių ir sudėties akmenims. Procedūros sėkmė priklauso nuo smūgių parametrų. Ne visiems pacientams ši procedūra tinkama – kontraindikacijos: nėštumas, infekcijos, kraujavimo sutrikimai, didelis KMI, aneurizmos, skeleto anomalijos. Be to, ne visais atvejais reikia šalinti akmenis, tikina ji:
„Esant mažiems, neskausmingiems akmenims be komplikacijų – galimas stebėjimas ir konservatyvus gydymas. Tačiau esant infekcijai, inkstų funkcijos nepakankamumui, stipriam skausmui ar vieninteliam inkstui – akmenys turi būti pašalinti.“
Inkstų akmenligės mažinimui gydytoja rekomenduoja:
- Gerti pakankamai skysčių;
- Subalansuoti kalcio, druskos, oksalatų ir baltymų vartojimą;
- Vengti per didelio vitamino C ir D suvartojimo;
- Skatinti fizinį aktyvumą ir palaikyti normalų kūno svorį.
Priklausomai nuo akmens tipo reiktų vengti tam tikrų maisto produktų. Tačiau kiekvienam skiriama rekomenduotina individuali dieta po akmens sudėties analizės.
Bet labai svarbu išgerti 2,5-3 litrus skysčių per parą, kad būtų palaikoma pakankama šlapimo gamyba.
- Šlapimo takų infekcija, galinti progresuoti į sepsį.
- Obstrukcija ir inkstų funkcijos sutrikimai (ūminis ar lėtinis nepakankamumas).
- Lėtinė inkstų liga.
„Stebėjimo dažnis priklauso nuo akmens tipo ir rizikos faktorių. Po gydymo pacientai paprastai stebimi 2-5 metus. Turint medžiagų apykaitos sutrikimų, rekomenduojamas dažnesnis stebėjimas“, – apibendrina V. Valentinaitė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
