TVF ekspertų teigimu, šią problemą padėtų spręsti geresnis darbuotojų parengimas, profesinis mokymas ir perkvalifikavimas. Būtent šie procesai, pasak jų, padėtų geriau pritaikyti prie to, kokių specialistų iš tiesų reikia darbo rinkai.
Taigi, kokių pokyčių artimiausiu metu planuojama imtis Lietuvoje?
Didžiausias iššūkis – kompetencijų trūkumas
UŽT atstovė spaudai Milda Jankauskienė pastebi, kad šiuo metu šalies darbo rinkoje paradoksali situacija – vienose profesijose konkurencija tarp kandidatų didėja, o kitose darbdaviai vis dar susiduria su darbuotojų trūkumu.
„Tai rodo, kad svarbiausias iššūkis tampa ne bendras darbo vietų skaičius, o darbuotojų kompetencijų atitikimas sparčiai besikeičiantiems darbdavių poreikiams“, – aiškina ji.
Būten todėl, anot pašnekovės, Lietuvos darbo rinkoje šiandien labiausiai jaučiamas ne darbo vietų, o tinkamų darbuotojų trūkumas.
„Daugelyje regionų darbdaviai ieško kvalifikuotų specialistų, tačiau susiduria su kandidatų, turinčių reikalingų techninių, skaitmeninių ir praktinių įgūdžių, stygiumi. Todėl konkurencingiausi darbo rinkoje tampa tie darbuotojai, kurie geba derinti profesinę kvalifikaciją su gebėjimu prisitaikyti prie sparčiai kintančių darbo rinkos poreikių“, – priduria UŽT atstovė.
UŽT duomenimis, paskutinių trejų metų laisvų darbo vietų analizė rodo, kad darbuotojų paklausa buvo didesnė nei ankstesniais 2023 m. ir 2024 m. trijuose sektoriuose: gamyba, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas bei švietimas.
Pagal profesijas labiausiai trūksta suvirintojų, elektrikų, inžinerinių profesijų specialistų, sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojų, gamybos darbuotojų ir įrenginių operatorių, statybos darbuotojų, slaugytojų ir slaugos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų, logistikos ir sandėliavimo specialistų.
Neatitikimus lėme technologinė pažanga
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pažymi, kad tokius didelius darbuotojų įgūdžių ir darbo rinkos poreikių neatitikimus lėmė sparčiai pasikeitusi Lietuvos ekonomikos struktūra.
„Tai lėmė investicijos, technologinė pažanga, naujų aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų proveržis. Šiuos pokyčius lydėjo ryškūs urbanizacijos procesai, didmiesčių plėtra ir klestėjimas, sudėtingesnės atokesnių, pavyzdžiui, pasienio regionų konkurencinės pozicijos.
Visa tai dar labiau paaštrino struktūrinius darbo rinkos neatitikimus, kuomet trūksta tam tikroje teritorijoje tam tikrų kompetencijų turinčių darbuotojų, nors ieškančiųjų darbo gretos išlieka gausios“, – aiškina specialistė.
Visgi ji prideda, kad darbo rinkos struktūriniai neatitikimai – ilgalaikė Lietuvos darbo rinkos problema, kurią lemia keletas priežasčių.
„Pirma, gilėjantys regioniniai skirtumai ir skirtingas ekonominis potencialas: didžiuosiuose miestuose darbo rinka efektyvesnė, paklausa nuolat auga, o atokesni regionai kenčia nuo aukšto nedarbo lygio ir mažėjančio ekonomikos pulso.
Antra, technologinis progresas ir ekonomikos struktūros pokyčiai vyksta itin sparčiai, tai keičia tiek kokybinius, tiek kiekybinius poreikius darbo jėgai. Tuo tarpu darbo jėgos ruošimo – švietimo, perkvalifikavimo sistemos nespėja reaguoti į tokį pokyčių tempą, jau nekalbant apie specialistų ruošimą ateities darbo rinkos poreikiams“, – komentuoja pašnekovė.
Be to, anot ekonomistės, svarbu ir tai, kad studijų ir profesinio mokymo pasirinkimai vis dar menkai susieti su tuo, kokių kompetencijų labiausiai dabar reikia ir reiks ateityje.
„Tarkim, Lietuva susiduria su STEM, inžinerinių, techninių profesijų, sveikatos priežiūros specialistų trūkumu, tuo tarpu dalis absolventų dirba visai ne pagal įgytą kvalifikaciją.
Nepakankama profesinio mokymo reputacija dar vis yra rimtas barjeras pritraukti jaunuolius ir mažinti tam tikrų profesijų specialistų stygių. Trūksta mums ir mokymosi visą gyvenimą įgūdžių, kurių reikšmė tik augs. O palyginti su Vakarų didžiosiomis ekonomikos, esame sėslūs, nepratę prie didesnių atstumų kasdienės švytuoklinės migracijos“, – aiškina ji.
Nėra vieno sprendimo
Ekonomistė pažymi, kad šiai kompleksinei problemai nėra vieno „sidabrinės kulkos“ sprendimo.
Pasak jos, dėl technologinės pažangos masto, ypač svarbus vaidmuo teks kvalifikacijos keitimui, kėlimui ir mokymuisi visą gyvenimą.
„Profesinis jaunuolių orientavimas renkantis studijų kryptį neturėtų apsiriboti gabumų analize, o taipogi turėtų būti pagrįstas duomenimis, kokiose srityse darbuotojų trūksta ir prognozėmis, kokiose perspektyvu sklandžiai įsilieti į darbo rinką“, – komentuoja pašnekovė.
Anot I. Genytės-Pikčienės, kadangi Lietuvos darbo rinka sekli, reikia atrasti receptus, kaip dirbti ne kuo daugiau ir sunkiai, bet kuo išmaniau.
„Taigi, verso investicijos į technologinę pažangą ir produktyvumo didinimą, inovacijos ir naujų nišų paieška bei atitinkamos kompetencijos – ekonominės politikos kryptys, kurios padėtų išlaikyti ekonomikos plėtros pagreitį.
Tam reikia tiek pažangios ir sėkmingos švietimo sistemos, tiek efektyvių perkvalifikavimo priemonių arsenalo, tiek valdomos ir taiklios talentų ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų pritraukimo politikos modelio. Struktūrinius disbalansus padėtų spręsti darbuotojų mobilumo tarp regionų, vyresnių darbuotojų įsitraukimo didinimo ir perkvalifikavimo ar profesinio mokymo programos“, – priduria specialistė.
Visgi ekonomiste pažymi, kad vertinant iš ekonomikos augimo perspektyvos, Lietuva privalo sudalyvauti technologinės pažangos lenktynėse.
„Tai būtinos verslo investicijos į technologinį atsinaujinimą, robotizaciją, automatizaciją ir dirbtinio intelekto sprendimus. Toks receptas itin veiksmingas sparčiai kylant darbo kaštams, norėdamos išsaugoti konkurencingumą, įmonės yra priverstos ieškoti efektyvesnio vystymosi sprendimų“, – aiškina I. Genytė-Pikčienė.
Skirs finansavimą mokymosi priemonėms
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovai pabrėžia, kad ministerija sutinka su TVF rekomendacijomis.
Anot SADM, siekiant didinti užimtumą, darbo jėgos mobilumą ir geresnį darbo pasiūlos bei paklausos suderinimą, būtina užtikrinti pakankamą, stabilų ir ilgalaikį aktyvios darbo rinkos politikos priemonių finansavimą.
„Investicijos į perkvalifikavimą, kvalifikacijos tobulinimą, įdarbinimo skatinimą, karjeros konsultavimą bei kitas aktyvias darbo rinkos politikos priemones yra ypač svarbios regionuose, kuriuose susiduriama su didesniais struktūrinio nedarbo iššūkiais ir ribotomis užimtumo galimybėmis.
Manome, kad nuoseklus aktyvios darbo rinkos politikos priemonių stiprinimas, kartu gerinant švietimo, mokymo ir darbo rinkos poreikių atitiktį, prisidėtų prie regioninių skirtumų mažinimo, produktyvumo augimo ir tvaresnės darbo rinkos plėtros visoje Lietuvoje“, – vardija ministerijos atstovai.
Anot jos atstovų, ministerija taip pat pritaria, kad sprendžiant darbo jėgos pasiūlos ir paklausos disbalanso problemą, prioritetas turi būti teikiamas profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui bei jų derinimui su darbo jėgos paklausa.
„Pirmiausia, svarbu didinti suaugusiųjų mokymuisi skirtų mokymo programų prieinamumą ir finansavimą, ypač regionuose bei tiems asmenims, kurių profesijas labiausiai veikia technologiniai ir ekonominiai pokyčiai.
Taip pat būtina stiprinti bendradarbiavimą su darbdaviais, kad mokymo programos atitiktų realius darbo rinkos poreikius ir žmonės įgytų paklausias kompetencijas. Investicijos į perkvalifikavimą turėtų būti vertinamos ne kaip išlaidos, o kaip ilgalaikė investicija į šalies konkurencingumą, gyventojų užimtumą ir ekonomikos atsparumą“, – aiškina SADM.
Ministerijos astovai nurodo, kad 2027-2029 metais numatoma įgyvendinti ESF+ lėšomis finansuojamą projektą, kurio vertė sieks 98 mln. eurų ir dalyvaus apie 19,5 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Prioritetas (apie 70 proc. lėšų) bus skiriamas paramos mokymuisi priemonėms įgyvendinti.
