Michailas Gorbačiovas sėdi savo viloje Kryme. Pastarąsias dvi savaites Sovietų Sąjungos vadovas atostogauja vasarnamyje ruošdamas kalbą, kurią ketina pasakyti Maskvoje. Likus dienai iki skrydžio į sostinę, jis atsisėda prie savo stalo su vaizdu į Juodąją jūrą ir pradeda rašyti. Savo kalba jis ketina užtvirtinti naująją sąjungos sutartį, pagal kurią Sovietų Sąjungos respublikos įgytų didelę autonomiją. 16:50 val. pasigirdo beldimas į duris.
Įėjęs Gorbačiovo asmens sargybinis praneša: „Grupė draugų atvyko su jumis pasisveikinti, Michailai Sergejevičiau.“ Chalatą vilkintis Gorbačiovas suirzo.
„Kokie draugai? Nelaukiau lankytojų“, – atsako šalies vadovas. Vasarnamis yra šeimos šventovė, čia netikėtų vizitų pasitaiko itin retai.
„Jie atvyko su Plechanovu“, – atsako asmens sargybinis. Plechanovas vadovauja valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriui, kuri rūpinasi valstybės vadovo apsauga.
„Gerai, tegu šiek tiek palaukia“, – sako Gorbačiovas, įtardamas kažkokį nešvarų žaidimą, ir griebiasi telefono.
Linija neveikia. Jis karštligiškai pakelia kito telefono ragelį – taip pat jokio signalo.
Gorbačiovui abejonių nebekyla: perversmininkai ėmėsi veiksmų. Valstybės vadovas skubiai išeina į verandą ir apie viską informuoja savo žmoną Raisą: „Aš neatsitrauksiu. Atsisakau pasiduoti šantažui ir grasinimams.“
Gorbačiovas žino, kad konservatyviosios Komunistų partijos jėgos planuoja jį nuversti, todėl, nors ir baimindamasis dėl savo gyvybės, jis neketina lengvai pasiduoti. Jis jaučia, kad po kelių valandų ar dienų paaiškės, ar jam bus leista tęsti reformas, ar jis bus nubaustas mirties bausme, o Sovietų Sąjunga grįš prie žiaurios Stalino laikų priespaudos.
„Glasnost“ užgimė Kanadoje
Iki 1983 m., kai pamažu prasidėjo Gorbačiovo era, Sovietų Sąjunga 66 metus buvo valdoma diktatoriškais metodais. Galingai valstybei geležiniu kumščiu vadovavo Komunistų partija, t. y. vienintelė leidžiama partija. Kritikai buvo kalinami, spauda cenzūruojama, niekam nebuvo leidžiama išvykti iš šalies be valstybės leidimo.
52 metų Michailas Sergejevičius Gorbačiovas buvo jauniausias Politinio biuro, pagrindinio Komunistų partijos organo, kuris priimdavo visus svarbius sprendimus, narys.
1983 m. gegužę, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, Gorbačiovas su oficialiu vizitu lankėsi Kanadoje, kad susipažintų su efektyviai veikiančiu šios šalies žemės ūkiu. Otavos oro uoste jį pasitiko sovietų ambasadorius Aleksandras Jakovlevas. Jiedu keletą kartų buvo susitikę XX a. 8-ame dešimtmetyje, o dabar tarp jų greitai užsimezgė šilti santykiai.
Skrisdami nedideliu užsakomuoju propeleriniu lėktuvu virš plačiai besidriekiančių vešlių Kanados laukų ir pievų, Gorbačiovas ir Jakovlevas suprato, kad abu trokšta pakeisti komunizmą. Jiedu nusprendė, kad atėjo galas terorui, tildymui ir skurdui. Abu tikėjo, kad ateities komunizmas turėtų būti grindžiamas dorove ir teisingumu.
Grįžęs namo, Gorbačiovas išsikvietė ambasadorių Jakovlevą ir paskyrė jį analitinio centro direktoriumi, kad bendražygis būtų šalia, kai Gorbačiovas perims valdžią.
Jakovlevas padėjo parašyti pirmąsias kalbas, kuriose buvo išdėstytos „perestroikos“ (pertvarkos) ir „glasnost“ (viešumo) idėjos. Jos tapo Gorbačiovo valdomos Sovietų Sąjungos pamatu. Durys į valdžią atsivėrė 1985 m. kovą, kai mirė garbaus amžiaus sulaukęs valstybės vadovas Konstantinas Černenka.
Užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka paskelbė, kad Politinis biuras vienbalsiai išrinko Gorbačiovą Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Gorbačiovas tapo jauniausiu sovietų lyderiu nuo Lenino laikų. Gorbačiovas iškart pasikvietė Jakovlevą į Politinį biurą, kad kartu su juo galėtų įgyvendinti bendrus planus.
Kelis konservatyvius Politinio biuro narius išleidęs į pensiją, naujasis valstybės vadovas juos pakeitė jaunesniais ir reformoms palankesniais nariais, tokiais kaip Gruzijos partijos lyderis Eduardas Ševardnadzė. Į Maskvą Gorbačiovas taip pat pasikvietė ir „sibirietišką buldozerį“ iš Sverdlovsko Borisą Jelciną.
Jų laukė sunki kova su konservatyviomis jėgomis partijoje, nes numatytomis reformomis buvo siekiama įvesti kontroliuojamą demokratiją ir panaikinti spaudos cenzūrą.
Naujasis vadovas išdrįso susitikti su piliečiais
Sovietų Sąjungos gyventojai iškart suprato, kad naujasis vadovas yra kitoks. Leningrade (Sankt Peterburge) jis rado laiko stabtelėti ir pasikalbėti su sunkiai besiverčiančiais žmonėmis.
„Ką norėtumėte pasakyti?“ – šūktelėjo jis miniai.
Žmonės atsakė: „Mes jus palaikome. Tęskite tai, ką pradėjote.“
Kai Gorbačiovas su žmona nusileido Nižnevartovske susitikti su Sibiro naftos pramonės atstovais, generalinio sekretoriaus ir jo protingosios žmonos paklausyti susirinko daugybė darbininkų. Televizijos kameros sekė kiekvieną poros judesį, o Gorbačiovas savo kelionių metu suprato, koks apgailėtinas pragyvenimo lygis Sovietų Sąjungoje.
Netrukus po kelionės į Sibirą naftos kainos smarkiai nukrito, o ekonominė krizė dar labiau pagilėjo. Gorbačiovas problemas tik padidino. Pirmoji didelė jo reforma buvo didžiulė klaida. Gorbačiovas norėjo išspręsti vieną didžiausių Sovietų Sąjungos problemų – girtavimą.
70 proc. visų nusikaltimų buvo susiję su alkoholiu. Girtaujantys darbininkai darė pravaikštas, dėl jo skyrėsi šeimos, o vyrai mirdavo gerokai per anksti. Gorbačiovas ryžtingai sumažino alkoholio gamybą, tačiau dėl to valstybės iždas prarado milžiniškas pajamas iš mokesčių už degtinę.
Kadangi gerti įpratusi tauta ėmė varyti naminukę, dar labiau ėmė trūkti cukraus, o tūkstančiai alkoholikų numirė, nes iš nevilties gėrė viską – nuo valymo priemonių iki odekolono. Žmonės pakrikštijo naująjį generalinį sekretorių mineralinio vandens sekretoriumi.
Černobylis ypač pakenkė Gorbačiovo reputacijai
Dešimtmečius besikaupusios problemos ant Gorbačiovo galvos pasipylė tarsi iš gausybės rago. Dėl avarijos Černobylio atominėje elektrinėje (Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika) jis visiškai nebuvo kaltas, tačiau pasitikėjimas generaliniu sekretoriumi, kurį jis visomis išgalėmis stengėsi įgyti pirmaisiais savo valdymo metais, visiškai žlugo.
1986 m. liepos 3 d. į Kremliaus posėdžių salę, nuo kurios sienos iš portreto rūsčiai žvelgė Leninas, sukvietęs gabiausius Sovietų Sąjungos atominės energetikos specialistus Gorbačiovas griežtai kreipėsi į juos.
„30 metų jūs pasakojote, kad branduolinė energija yra saugi. Atrodo, kad jūs bandėte visa tai nuslėpti“, – šaukė Gorbačiovas, mokslininkams prakaituojant iš įtampos.
Po metų generalinio sekretoriaus reputacija patyrė dar vieną smūgį: Vakarų Vokietijos studentas Mathiasas Rustas iš Suomijos atskrido tiesiai į Raudonąją aikštę Maskvoje, nepastebėtas garsiųjų sovietų oro pajėgų.
Gorbačiovas atleido gynybos ministrą ir 150 karininkų, o reformų priešininkai suprato, kad atėjo palankus laikas imtis veiksmų. 1988 m. kovą laikraštyje „Sovetskaja Rossija“ išspausdinę pertvarką kritikuojantį straipsnį, jie pabandė Komunistų partijoje pakurstyti priešiškas nuotaikas.
Atsakydamas Gorbačiovas sukvietė partijos narius į dviejų dienų susitikimą prabangioje Kremliaus salėje.
„Aš nenoriu kovoti dėl savo pareigų. Tačiau kol užimu šį postą, neatsisakysiu pertvarkos idėjos“, – pareiškė susirinkusiesiems.
Partiečiai suskubo taisyti padėtį. Užkietėjęs komunistas Gromyka ėmėsi pataikauti: „Žinoma, mes visi pasisakome už viešumą“, – aiškino buvęs užsienio reikalų ministras.
Gorbačiovas laimėjo mūšį, bet nusprendė, kad turi imtis priemonių, kad ateityje komunistams būtų sunkiau priešintis jo reformoms, todėl įsteigė Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą.
Gorbačiovui pavyko įtikinti partijos daugumą, kad Liaudies deputatų suvažiavimas būtų aukščiausias Sovietų Sąjungos įstatymų leidžiamasis organas – tik jis galėtų, pavyzdžiui, pakeisti Konstituciją.
Visos Sovietų Sąjungos respublikos turėjo siųsti delegatus į 2 250 žmonių suvažiavimą, kad visi galėtų pasakyti. Tačiau norėdamas užsitikrinti paramą savo idėjai, Gorbačiovas turėjo sutikti su kai kuriais dalykais, kas reiškė ir demokratijos susilpninimą – didžiąją dalį vietų Liaudies deputatų suvažiavime užėmė 15 sovietų respublikų Komunistų partijos paskirti delegatai.
Per pirmuosius laisvus, demokratinius rinkimus Sovietų Sąjungos istorijoje buvo išrinkta mažiau nei 700 deputatų.
1989 m. kovą Maskvoje įvykus pirmam Liaudies deputatų suvažiavimui, greitai paaiškėjo, kad Gorbačiovui sunku suvaldyti demokratiją. Daugelis delegatų turėjo visiškai kitokių planų ir neketino diskutuoti apie socializmo iššūkius ir reformas, kurios būtų naudingos ekonomikai.
Pirmieji nedrąsūs žingsniai tikros demokratijos link tarsi pralaužė ilgai statytą užtvanką. Suteikus žodžio laisvę, pasipylė daugybė kaltinimų Komunistų partijai. Laikraščiai rašė apie Stalino laikų siaubą, o sistemą kritikuojantys teatro spektakliai ir filmai kurstė žmones prieš komunistus.
Tačiau Gorbačiovas buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungos piliečiai parodys dėkingumą ir palaikys partiją, kai reformos bus visiškai įgyvendintos. Jis siaubingai klydo.
Slaptas Stalino susitarimas suteikė vilties
Reformoms įsibėgėjant, neramumai išplito visoje Rytų Europoje. Lenkijos nepriklausoma profesinė sąjunga „Solidarumas“ pirmoji išklibino komunistinės valdžios monopolį ir 1989 m. pavasarį įvykdė demokratinius rinkimus. Priešingai nei anksčiau, šį kartą Sovietų Sąjunga nesiuntė karių, kad tankais ir kulkosvaidžiais apgintų komunizmą.
Tačiau pačioje Sovietų Sąjungoje Maskvos komunistų partija neleido išplisti neramumams, tad kai Kaukaze, Tbilisio gatvėse, protestuotojai skandavo: „Mes reikalaujame nepriklausomos Gruzijos“, kareiviai puolė protestuotojus lazdomis ir desantiniais kastuvėliais. Per vadinamąsias Tbilisio žudynes 1989 m. balandžio 9 d. žuvo 21 protestuotojas.
Žiaurus susidorojimas su sukilėliais Vengrijoje 1956 m. ir 1968 m. Prahos pavasaris parodė, kad bandymai iš komunistų atimti valdžią ir atsukti nugarą Sovietų Sąjungai gali būti pavojingi. Nepriklausomybės reikėjo siekti gudresniais būdais, net ir Gorbačiovo valdymo metais.
Taigi, Estija pabandė gudrauti. Šalies atstovai Liaudies deputatų suvažiavime pareikalavo išnagrinėti vadinamąjį 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktą. Estai tvirtino, kad kartu su nepuolimo sutartimi tarp Stalino ir nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas ir slaptas protokolas.
Protokole buvo ne tik tiksliai nurodyta, kaip 1939 m. turi būti padalyta Lenkija, bet ir leista Stalinui aneksuoti Baltijos valstybes, kurios tuo metu buvo nepriklausomos.
Kilo diskusijos, ši tema buvo ypač opi, nes nors Vakaruose visi žinojo, kad taip Stalinas ir Hitleris pasidalijo įtakos zonomis, oficiali sovietinė versija skambėjo visiškai kitaip. Anot Kremliaus, engiami žmonės Baltijos valstybėse sukilo – kaip ir Rusijoje 1917 m. Jie išstūmė kapitalistus ir įvedė komunizmą, o vėliau pateikė prašymą įstoti į Sovietų Sąjungą. Pusę metų iš liaudies deputatų sudaryta komisija nagrinėjo šį klausimą.
Sovietų Sąjungos sutarties egzempliorius taip ir nebuvo rastas, bet atsirado ne ką mažesnės svarbos dokumentas.
Apie tai 1989 m. gruodį iš Liaudies deputatų suvažiavimo tribūnos 2250 į jį iš visos Sovietų Sąjungos susirinkusių deputatų pranešė Jakovlevas. Jis paskelbė komisijos padarytą išvadą, kad slaptasis Molotovo ir Ribbentropo susitarimo protokolas tikrai egzistuoja.
Po to jis pateikė svarių įrodymų – Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos telegramą, kuria 1949 m. buvo patvirtinta, kad slaptas protokolas tebesaugomas Kremliaus archyve.
Tuomet Liaudies deputatų suvažiavimas nusprendė, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos prijungimas prie Sovietų Sąjungos II pasaulinio karo metais įvykdytas neteisėtai.
Gorbačiovas niršo
Liaudies deputatų suvažiavimo išvados ir Berlyno sienos griūtis Baltijos valstybėms buvo postūmis pareikalauti nepriklausomybės. Gorbačiovui nepriklausomybės reikalavimas buvo tarsi antausis. Jo geri ketinimai davė priešingą rezultatą: užuot sustiprinusios Sovietų Sąjungą, jo reformos grasino sunaikinti galingą valstybę. Generalinis sekretorius suplanavo vizitą į Baltijos šalis, kad užkirstų kelią nepriklausomybės siekiams.
1990 m. sausio 11 d. atvykęs į Lietuvą, Vilniaus gatvėse jis kalbėjosi su žmonėmis. Vienas iš jų drąsiai sušuko: „Prieš karą Lietuva turėjo tvirtą valiutą. Jūs atėmėte ją iš mūsų 1940 m.! O ar žinote, kiek lietuvių buvo išsiųsti į Sibirą ir kiek ten mirė?“
Gorbačiovas įpyko: „Aš nebenoriu su tuo žmogumi kalbėtis. Jei žmonės Lietuvoje laikysis tokio požiūrio, sulauks sunkių laikų.“
Netrukus Gorbačiovas įvedė sankcijas Estijai, Latvijai ir Lietuvai: Sovietų Sąjunga vidury žiemos nutraukė naftos tiekimą ir pagrasino įvesti kariuomenę.
Kai reformų politika ėmė strigti, nes jų pasekmės buvo ne tokios, kokių tikėtasi, o Gorbačiovas ėmė prarasti galingos valstybės kontrolę, jis vis dažniau įsiklausydavo į patyrusių Komunistų partijos vilkų, norėjusių jėga užgniaužti bet kokias mintis apie atsiskyrimą, nuomonę. Tačiau tie laikai, kai Komunistų partija galėjo priversti Sovietų respublikas elgtis, kaip lieptos, baigėsi.
Vos po šešių mėnesių Borisas Jelcinas ir Rusijos parlamentas paskelbė Tarybų Respublikos Rusijos suverenitetą. Taip Sovietų Sąjunga buvo stumtelėta dar arčiau bedugnės krašto.
Tuo pat metu atsistatydino sovietų užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė, protestuodamas prieš naujus Gorbačiovo draugus konservatyviajame partijos sparne: „Mes grįžtame į siaubingą praeitį. Reakcionieriai įgyja daugiau galios. Reformatoriai kaip stručiai kiša galvas į smėlį. Artėja diktatūros laikai. Niekas nežino, kokia ta diktatūra bus ir koks diktatorius ateis į valdžią.“
Ševardnadzės įspėjimai, kad grįžtama į praeitį, netrukus pasitvirtino, kai Gorbačiovas vidaus reikalų ministru paskyrė Borisą Pugo. Pugo anksčiau ėjo KGB viršininko pareigas Rygoje. Būtent jis vėliau vadovavo puolimui prieš Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimą.
Tankas pervažiuoja demonstrantą
Puolimas prasidėjo 1991 m. sausio 13 d., sekmadienio rytą. Keturi sovietiniai T-72 tankai ir 16 šarvuočių grėsmingai judėjo vingiuotu keliu Vilniaus televizijos bokšto link. Gorbačiovo ultimatumo laikas buvo pasibaigęs, o Baltijos valstybės nebuvo atsiėmusios savo nepriklausomybės reikalavimo.
Tankai artėjo prie daugybės tūkstančių protestuotojų grėsmingai judindami pabūklų vamzdžius ir šaudydami tuščiais sviediniais. „Laisvę, laisvę!“ – šaukė minia.
22 metų vaikinas puolė ant asfalto prieš tankus, sovietų specialiosios pajėgos svaidė garsines granatas, kad išsklaidytų demonstraciją. Po akimirkos šarvuotis pervažiavo jaunuolį.
Kareiviai nukreipė AK-47 šautuvus į minią ir ėmė šaudyti. 11 lietuvių krito negyvi ant žemės, dar 53 buvo sužeisti. Visa Sovietų Sąjunga pasmerkė šį kraujo praliejimą. Maskvoje žmonės išėjo į gatves ir šaukė: „Gorbačiovas yra Baltijos šalių Sadamas Huseinas!“
Nepaisant naujos griežtesnės generalinio sekretoriaus politikos, KGB vadovas Kriučkovas neslėpė nusivylimo. Jis buvo įsitikinęs, kad netrukus nebebus įmanoma išgelbėti Sovietų Sąjungos.
Dar didesnį pyktį KGB vadovui kėlė tai, kad Gorbačiovas gavo Nobelio taikos premiją už nusiginklavimo susitarimus su JAV prezidentu Reaganu. Kriučkovas nusprendė, kad Gorbačiovą reikia sustabdyti. Perversmininkai nusprendė smogti, kai sovietų lyderis atostogavo savo vasarnamyje.
Perversmininkai spaudė Gorbačiovą
„Kas jus atsiuntė?“ – suriko Gorbačiovas priešiškai žvelgdamas į penkis vyrus savo vasarnamyje. Rugpjūčio karštyje suprakaitavę vyrai nervingai trypčiojo.
„Komitetas“, – atsakė vienas iš jų.
„Koks komitetas?“ – Gorbačiovas norėjo sužinoti.
„Komitetas, įsteigtas spręsti ekstremalias situacijas šalyje“, – paaiškino vyras ir pridūrė, kad tarp perversmo organizatorių yra KGB vadovas Kriučkovas, gynybos ministras Jazovas ir viceprezidentas Janajevas.
O jų pačių užduotis, jis paaiškino, gauti Gorbačiovo sutikimą paskelbti nepaprastąją padėtį, kad būtų galima į gatves išvesti kariuomenę. Gorbačiovas atsisakė. Jis neketino taip lengvai leisti nutraukti jo naujai pasirašytos sutarties, suteikiančios didesnę autonomiją sąjunginėms respublikoms.
„Tada jūs turite nusišalinti. Sąjungos sutarties nebus. Jelcinas bus suimtas“, – išgirdo atsakymą.
Gorbačiovas nepasidavė, o delegacijai teko grįžti į Maskvą nieko nepešus. Tačiau Gorbačiovų šeima liko įkalinta vasarnamyje, kurį saugojo perversmo rengėjams ištikimi kariai, – jiems buvo įsakyta neišleisti nieko iš vasarnamio, uždaryti visus pabėgimo kelius ir nutraukti generalinio sekretoriaus komunikacijos linijas su išoriniu pasauliu.
Gorbačiovui beliko tikėtis, kad Rusijos prezidentui Jelcinui pavyks mobilizuoti tautą ir sutriuškinti perversmininkus.
Maskvoje pučo rengėjai pareiškė, kad jie buvo priversti perimti šalies valdymą, nes Gorbačiovas yra pervargęs ir sunkiai serga, o prezidento įgaliojimai laikinai perduodami viceprezidentui Janajevui. Per spaudos konferenciją naujoji laisvoji Sovietų Sąjungos žiniasklaida viešai išjuokė šį melą.
Jelcinas apsivilko neperšaunamą liemenę
Rugpjūčio 19 d. rytą Boriso Jelcino dukra per televizorių išgirdo apie tariamą Gorbačiovo ligą.
„Tėti, kelkis! Įvyko perversmas!“ – sušuko ji. Vis dar vilkėdamas pižama, jis nulėkė prie televizoriaus.
Būdamas Tarybų Respublikos Rusijos prezidentu, Jelcinas vadovavo dideliam skaičiui žmonių. Savo ištikimiausiems bendradarbiams jis pavedė skambinti į visas Maskvos kareivines ir įtikinti karininkus, kad šie turi atsisakyti paklusti perversmo rengėjų nurodymams.
Tuomet, apsivilkęs neperšaunamą liemenę, Jelcinas įsėdo į savo ZIL limuziną, prieš tai žmoną nuraminęs žodžiais: „Turime Rusijos vėliavą. Jie mūsų nestabdys.“
Pakeliui į Maskvos centrą Jelcino vairuotojas aplenkė šimtus karinių transporto priemonių, pučo rengėjų įsakymu išvažiavusių į gatve. Jelcinas vyko į „Baltuosius rūmus“ – 19 aukštų Rusijos parlamento pastatą. Iš savo kabineto penktame aukšte jis matė, kaip pastatą apsupa tankai, o Rusijos civiliai gyventojai entuziastingai diskutuoja su jų viduje esančiais kareiviais.
Jelcinas išskubėjo į lauką. Ant parlamento laiptų minia jį pasitiko skanduodama: „Jelcinas, Jelcinas!“ ir „Šalin komunistų partiją!“
Apsuptas asmens sargybinių, jis nuėjo prie tanko. Televizijos kameros fiksavo, kaip jis spaudžia ranką tanko vadui.
„Akivaizdu, kad jie kol kas nesiruošia nušauti Rusijos prezidento“, – šaukė miniai Jelcinas.
„Jėgos panaudojimas yra visiškai nepriimtinas. Kreipiuosi į kariuomenės žmones – nedalyvaukite reakcionierių perversme!“ – tęsė jis.
Pučas nepavyko
Kitą dieną perversmininkų planai ėmė griūti. Vis daugiau kariuomenės dalinių pareiškė palaikantys Jelciną, o 5 tūkst. perversmininkų karių, kurie turėjo užtikrinti tvarką Maskvos gatvėse, kovinė dvasia menko. Jelcinas įtikino Rusijos parlamentą išduoti arešto orderius pučo rengėjams ir paskirti jį visos Rusijos teritorijoje esančios sovietų kariuomenės vyriausiuoju vadu. Perversmininkai spaudė kariuomenę šturmuoti parlamentą ir suimti Jelciną, tačiau 50 tūkst. civilių gyventojų buvo apsupę parlamento pastatą ir pastatę barikadas. Vengdami beginklių civilių žudynių kareiviai nesiėmė jokių veiksmų.
Su kiekviena valanda situacija darėsi vis sudėtingesnė, įsivyravo chaosas, ir perversmininkai, ir Jelcinas vis labiau nervinosi. Tuomet atėjo žinia, kurios Jelcinas ypač laukė: sovietų kariuomenės vadovybė patvirtino, kad kariai nepuls.
KGB būstinėje žinių apie suplanuotą puolimą nekantriai laukė Kriučkovas. Antrą valandą nakties Jazovas jam pranešė kariuomenės sprendimą. Perversmo įvykdyti nepavyko.
Pučistų kareiviai paliko Krymą ir Gorbačiovas išskrido į Maskvą. Atvykęs į sostinę su palengvėjimu atsikvėpė. Gorbačiovas įsakė suimti perversmo rengėjus, jiems buvo pateikti kaltinimai tėvynės išdavyste. Tik vidaus reikalų ministras Borisas Pugo išvengė kalėjimo – nepavykus perversmui jis nusišovė. Vis dėlto, įkalinęs perversmininkus, nieko daugiau Gorbačiovas negalėjo padaryti, jo bejėgiškumas tapo akivaizdus.
Tačiau nepavykęs valstybės perversmas privertė antikomunistinius politikus susivokti, kad jie turi kuo skubiau atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos – kol dar neatsirado naujų perversmininkų. Po penkių mėnesių Jelcinas kartu su Ukrainos ir Baltarusijos prezidentais Rusijos vardu pasirašė Sovietų Sąjungos mirties nuosprendį. Vietoj centralizuotai valdomos komunistinių respublikų sąjungos su centru Maskvoje atsirado NVS – Nepriklausomų Valstybių Sandrauga.
1991 m. gruodžio 25 d. Gorbačiovas atsistatydino ir apie tai, būdamas ištikimas savo skelbtai viešumo politikai, pranešė tiesioginėje televizijos transliacijoje.
„Mūsų visuomenė įgijo laisvę – politinę ir psichologinę – ir dabar turime susitaikyti su šių sukrėtimų pasekmėmis“, – sakė M. Gorbačiovas, negalėdamas visiškai nuslėpti savo pykčio dėl Sovietų Sąjungos žlugimo.
Netrukus buvo nuleista raudona vėliava su kūju ir pjautuvu, plevėsavusi virš Kremliaus stogų, o jos vietą užėmė Rusijos trispalvė. Po 70 komunistinės priespaudos metų Sovietų Sąjunga suskilo į 15 valstybių.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Net visiskas sargiukas lenciuginis laizo seimininko ranka net tada kai jis ji musa ir alkana laiko.
Kol tokiu dar yra, dinastija ir toliau griaus LIETUVA!
– Atvirais pasisakymais žiniasklaidoje nuolat primindamas, jog konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis sovietmečiu buvo KGB agentas slapyvardžiu „Dėdulė“, ar nebijote užrūstinti įtakingąjį politikos Tartiufą ir būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tariamą šmeižtą?
– Ne, nebijau, nes kartą jau buvo bandyta tai padaryti. Daug kam yra žinoma, kad V.Landsbergis ir A.Kubilius 2001 metais kreipėsi į teismą po to, kai „L ryte“ pirmą kartą pasirodė publikacija apie mano tariamą Landsbergio šmeižimą. Tada iš tikrųjų byla man buvo užvesta, tirta pusę metų ir nutraukta – nesant nusikaltimo sudėties. Apie tai jau ne kartą esu kalbėjęs. Prokuroras L.Jancevičius kuravo šią bylą, o tyrimui vadovavo Vilniaus m. Policijos Tardymo skyriaus viršininkė D.Bukelienė. Atlikus ikiteisminį tyrimą, man buvo leista susipažinti su bylos medžiaga, tai yra, dviem bylos tomais: vienas bylos tomas – apie tariamą V.Landsbergio šmeižimą, o kitas – apie jo tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio šmeižimą. Aš susipažinau ir tada pasirodė publikacija „Lietuvos ryte“ (kalbėjausi su žurnalistu Rimvydu Valatka).
Kai man iškelta šmeižto byla buvo nutraukta, V.Landsbergiui pageidaujant, tyrimas vėl buvo atnaujintas, tęsiamas dar apie mėnesį ir po to galutinai nutrauktas. Kaip nebūtų keista, V.Landsbergiui bylinėjantis su a. a. rašytoju Vytautu Petkevičiumi, paties V.Landsbergio iniciatyva į teismą buvo pakviesta liudyti ta pati Tardymo skyriaus vadovė D.Bukelienė. Trijų teisėjų kolegijos bei teismo salėje susirinkusių žmonių akivaizdoje V.Landsbergis paklausė D.Bukelienės: „Kaip čia suprasti, gerbiama pareigūne, kodėl jūs nutraukėte V.Gulbinui iškeltą bylą už šmeižtą mano paties ir mano tėvo atžvilgiu?“. O Bukelienė jam atsakė: „Gerbiamas pone V.Landsbergi, visų pirma, ne aš nutraukiau šią bylą. Aš tik surinkau visą medžiagą ir labai daug kas pasitvirtino, tegul ir netiesiogiai. Tos bylos medžiagą perdaviau į prokuratūrą ir prokuratūra nutraukė tyrimą, NESANT NUSIKALTIMO SUDĖTIES“. O tai reiškia, kalbant neteisiniais terminais, viskas, ką aš kalbėjau „Lietuvos ryto“ publikacijoje, o po to ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje, PASITVIRTINO, priešingu atveju, seniai būčiau nuteistas laisvės atėmimo bausme ir uždarytas į kalėjimą!..
– Kaip žinote, praėjus kuriam laikui po rašytojo V.Petkevičiaus mirties, V.Landsbergiui vis dėlto pavyko laimėti bylą už tariamą jo tėvo šmeižtą romane „Durnių laivas“. O ar po to nebuvo grasinta dar kartą teisiškai susidoroti su jumis?
– Nebuvo absoliučiai jokių užuominų, kad už savo pasakytus žodžius apie Vytautą Landsbergį ir jo tėvą Žemkalnį aš būsiu dar kartą paduotas į teismą. Nors pats rašytojas V.Petkevičius, besibylinėdamas su V. Landsbergiu, tiek Vilniaus m. 1 apylinkės teisme, tiek Vilniaus apygardos teisme tvirtino, kad dėl V.Landsbergio tėvo tariamo šmeižto romane „Durnių laivas“ jis rėmėsi V.Gulbino parodymais bei kitais šaltiniais, akademiko K.Purvinsko, disidento S.Stungurio ir kt. liudijimais.
Beje, kalbant apie V.Landsbergio laimėtą bylą prieš mirusį rašytoją Vytautą Petkevičių, tai čia tikra komedija, absurdo teatras!..
Po V.Petkevičiaus mirties aš taip ir pasakiau našlei Raisai Petkevičienei: „O dabar, gerbiamoji, praloši šitą bylą…“. Našlė niekaip negalėjo tuo patikėti: „Vladai, ką čia kalbi? Juk žmogui mirus byla jo atžvilgiu nutraukiama!..”. Taip turėtų būti, tik ne Lietuvoje, deja!.. Kaip matome, tam tikrais atvejais mūsų teismai krečia tiesiog neįtikėtinus pokštus jau vien todėl, kad bijosi politikų esančių valdžioje, bet visiškai nesibijo mirusiųjų – mirusius nuteisti yra lengviausia. ''
- Tokiems yra komiksai.
