Digeris – tai kietas entuziastas, avintis dideliais batais, su dujokauke ir braunykais besišlaistantis po Maskvos kanalizacijas ir apleistas metro šachtas, o išlindęs viršun pasakojantis "istorijas apie vampyrus ir monstrus, kuriuos ten sutiko" – čia iš lietuviškojo Jelenos Tregubovos knygos „Kremliaus digerio pasakėlės“ leidimo pratarmės.
Apie tuos žygius dar šnektelėsime. Smagu, kad pagaliau pasiekėme Vakarų Europos knygų leidybos lygį ir specialiai lietuviškam leidimui pati autorė rašo pratarmes ir autorizuotai sujungia dvi knygas į vieną – tai, sakyčiau, ir leidyklos pliusas.
Jelena Tregubova – Kremliuje akredituotų žurnalistų klano, arba pulo, kaip jie save vadina, dalyvė. Dabar jau buvusi, nes neatlaikė nuo Boriso Jelcino eros pabaigos vis augančio spaudos laisvės varžymo, nors mėgino būti ir likti nepriklausoma žurnaliste, turinčia teisę vykdyti įsisąmonintą pareigą – sakyti tiesą, kritikuoti, keikti ir barti. Valdžią. Prie B. Jelcino tai buvo savaime suprantama; prie V. Putino – žmogaus, su kuriuo, dar einančiu FSB vadovo pareigas, ji pietavo, – kritika yra tiesus kelias į vilko bilietą laikraštyje ar net granatai prilygstančio trotilo užtaiso sprogimą prie durų.
Galerija, kurią J. Tregubova piešia, pažįstama ir mums: A. Čiubaisas, RAO EES šefas, A. Vološinas, ilgalaikis Kremliaus administracijos lyderis, Maskvos meras M. Lužkovas, oligarchas tremtinys B. Berezovskis, buvęs spaudos magnatas kitas tremtinys V. Gusinskis – Maskvoje ir Izraelyje, Blagoveščenske ir Stambule, Berlyne ir Peterburge ir taip toliau; dažniausiai – pikantiškose situacijose, rezgantys planus, meluojantys, keršijantys, taigi tam tikrose ribinėse situacijose, kurios leidžia juos stebėti tarsi panoptikume; tiesiog žvėryne. Tai leidžia juos taikliai charakterizuoti, o dėl politikos ir ekonomikos kontekstų išmanymo – ir daryti gana tikslias prognozes. O dėl apibūdinimų, tai paimkime kad ir dabartinį Rusijos prezidentą pritvojančią charakteristiką: "Šiandien Putinas – tai nuodingas Stalino ir Brežnevo junginys: nuodingas diktatūros politikoje ir sąstingio ekonomikoje kokteilis". Savaime suprantama, kiti apibūdinami ne prasčiau. Muša ji ir tuos, kuriems aiškiai simpatizuoja: Vološiną, Čiubaisą, Nemcovą. Gal net dar labiau. Viskas dėl tiesos? Iš dalies. Bet iš tikrųjų – dėl skaitytojo. J. Tregubova – kieta dama, dirbanti būtent skaitytojui, o ne personažams. Ir ši knyga skirta skaitytojui, visiškai nesidairant per petį. Retas atvejis.
Viena vertus, tai puikių paskalų rinkinys – šaunios įdomios paskalos, puikios scenos, įdomūs charakteriai pikantiškose situacijose. Rusijos politikos užkulisiai in live. Skaitytojui, politologui, istorikui, diplomatui, anekdotų mėgėjui.
Antras lygmuo, sakyčiau, universalesnis – tai politikos pabaisiškos traukos aprašymas, kuris galioja ne vien Rusijai. Trikdančio, griaunančio, savitikslio politikavimo neatsižvelgiant į pasekmes vaizdas. Čia jau universalūs dalykai. Lietuvoje, Prancūzijoje ar bet kurioje kitoje šalyje politikos trauka yra vienoda. Dėl žmogaus prigimties ypatumų. "Koks stiprus narkotikas buvimas prie valdžios – man teko patirti savo kailiu, – teigia autorė ir aptakiai diagnozuoja šio narkotiko pritrūkusiųjų elgesį: – Žinomi veikėjai, kuriuos atėjęs į valdžią Putinas nukirpo nuo valdžios bambagyslės, retomis atvirumo akimirkomis prisipažįsta, kad kenčia nuo žiaurių "lomkių" – kritinės narkotinio alkio formos". Ir žurnalistai, ilgai nardę giliojoje ir tikrojoje, ne parodai skirtoje politikoje, užsikrečia buvimo prie valdžios liga: "Kai tavo plaučiai jau galutinai užnuodyti kenksmingų šio Kremliaus požemio garų, tau staiga ima atrodyti, kad tikrasis gyvenimas – tik ten. Ir kasdien leistis žemyn, kad gautum naują narkotikų dozę, tau tampa ne šiaip darbu, o fiziologine būtinybe". Čia jau norisi suklusti ir prisiminti mūsų politikų figūras, beviltiškai sustojusias, grįžtančias ir "negalinčias be to", tą bėginėjimą iš vienos partijos į kitą, nuo vieno morfijaus čiulptuko prie kito ir beprotišką nenorą bei negalėjimą imti ir atsistatydinti, kad taptum "kaip visi". Jau nebegalima, sykį paragavęs – negali sustoti. Tai valdžios svaigulys, "didelių žmonių" svaigulys nuo savo didybės išgyvenimo ir nuo išgyvenimo tokių santykių, kurie kiekvieną veiksmą daro ypatingą ir laisvą, nes politikoje nebėra taisyklių ir stabdžių, vienintelis siekis, idėja ir ideologija – tai valdžia. Valdžia imama ne dėl geresnio valstybės, piliečių gyvenimo, net ne dėl geresnio savo paties gyvenimo; valdžia imama dėl paties valdžios svaigulio, kurį politikai išgyvena kaip ypatingą galimybę laužyti dėsnius, tvarką, sutartis – pats svaigulys yra tikslas. Net milijonierius eina į politiką ne tiek dėl dar didesnių pinigų (nors ir dėl jų, žinoma) – kiek dėl to, kad išbandytų itin rafinuoto narkotiko atmainą. Šitą žinoti rinkėjams derėtų. Bet ką tas žinojimas gali pakeisti – kitas klausimas. Greičiau jau politikas suinteresuotas, kad apie jį būtų kalbama, esą politikoje jis turįs savų interesų, nei kaip apie nelaimingą valdžios morfinistą. Ir manyčiau, kad daugelis iš šalies nesuprantamų piruetų ar politologų giliamintiškai komentuojamų vyksmų yra daug paprasčiau paaiškinami – ne dėl to ir ne dėl ano, o dėl didesnės, ekstremalesnės dozės. Tiesa, politologai savo dozę irgi gauna. Kitaip neįmanoma. Ir procesus valdanti žiniasklaidos viršūnėlės dalis.
Ir tada su valdžia bei visais kitais morfinistais sudaromas nerašytas ir ne visada reflektuojamas morfinistų paktas. Nukreiptas prieš visuomenę, nors jokios pagiežos jai nejaučiama. Tik morfijaus neuostęs žmogus gali kalbėti apie žmones kaip apie runkelius, tik koks nesusitupėjęs pižonas. Valdžios morfinistai rūpinasi, kad jiems nebūtų trukdoma. Tam reikalinga skraistė tarp gyvosios politikos ir žmonių; tam metama žiniasklaida, kuri nei vaizdais, nei žodžiais negali verbalizuoti atitinkamų nenusakomų valdžioje patiriamų išgyvenimų, kaip kad negalima verbalizuoti vizijos ar satori, ar praregėjimo. Ar svaigaus potyrio, kad dalyvauji procese.
Žiniasklaida turi gaminti simuliakrus, kad patenkintų visuomenę ir numaldytų jos smalsumą, "o kas ten viršuje". Ir tų simuliakrų pagaminama ne vienetais. Kasdien yra versijų, nes tiesos nežino niekas. Ir niekam nereikia, kad žinotų, nes tada būtų nereikalinga nei žiniasklaida, nei politika.
Kaip talentingai J. Tregubova sugavo ir užfiksavo atsipalaidavusio Valentino Jumaševo, vieno iš Jelcino eros Kremliaus "pilkųjų kardinolų", frazę: "Atvirai kalbant, Lena, aš apskritai manau, kad žurnalistai niekada neturi žinoti tiesos apie tai, kas vyksta valdžios viršūnėse. Jau nekalbant apie visus paprastus žmones. Kiekvienas laikraštis turi turėti kokią nors savo versiją, kuri atskirai būtų panaši į tiesą, ir šių skirtingų versijų turi būti labai daug... Bet visos tiesos neturi žinoti niekas!"
Taip, tai Rusija. Taip, tai Kremlius.
O kas sakė, kad kas nors ką nors žino Lietuvoje? Morfijaus koncentracija Maskvoje galbūt stipresnė, bet morfijus tas pats – valdžia dėl valdžios, svaigulys dėl svaigulio. O lietuviškos Lenos kol kas neturime. Iš lietuviškiems kremliams artimų valdiškų struktūrų nepriklausomų protų nutekėjimas nenumatomas. Regis? Tvyro didesnė nei Rusijoj baimė. Bet taip visada. Šeimoms valdant.
„Šiaurės Atėnai“ (www.culture.lt/satenai/)
