Kaip stabdyti paauglių žiaurumą ir kokių sprendimų reikia imtis jau dabar? Apie tai diskutuoja psichologas Edvardas Šidlauskas ir „Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas.
Matėte naujienas apie šiuos abu įvykius. Kokios pirmiausia mintys kilo jums kaip psichologui?
E. Šidlauskas: Dažniausiai tai primena man žinomus atvejus iš mano praktikos, aš kaskart lyginu, mąstau. Bendra išvada yra tai, kad tai galbūt jaunuoliai, kuriais kažkas nepasirūpino kažkokiu svarbiu jų gyvenimo etapu, jie liko vieni su savo problemomis ir jas išmoko spręsti netinkamai. Tada jau turime to pasekmes. Aš sakyčiau, kad tai yra mūsų kaip visuomenės atsakomybė, nes vis tiek žmogus savaime netampa manau žiaurus ir ypač į tokius, smurtinius nusikaltimus linkęs.
Kas skatina žmogų žaloti kitą?
Jeigu pažvelgsime į žmogaus vidų, į jo psichologiją, kas iš esmės paskatina žmogų žaloti kitą? Kuo šiuo atveju jaunuoliai, paaugliai skiriasi nuo suaugusiųjų?
E. Šidlauskas: Yra toks nedidelis skirtumas. Jaunuoliai sunkiau kontroliuoja emocijas. Tai peraugama, bet tai turi įtakos. Pavyzdžiui, apimtas pykčio ar kažkokių kitų stiprių emocijų, tokioje būsenoje žmogus gali pats nesuvokdamas, vedamas tų emocijų daryti tokius drastiškus dalykus, galbūt kai kada dramatiškus.
Aš pastebėjau, žinoma, gali būti įvairių aplinkybių, bet dažniausiai tai nutinka vis dėlto kažkokių psichinių ligų fone. Pavyzdžiui, depresija ar koks autizmo spektras, nesupratimas kaip kiti žmonės jaučiasi, elgiasi, gali būti kitų ligų. Esmė yra ta, kad nėra tų įgūdžių. Pavyzdžiui, kaip spręsti konfliktus, kažkas neišmokė arba vaikas, vaikinas negali, neturi gebėjimų suprasti kitą arba save.
Tada jis sprendžia tuos konfliktus agresyviai. Yra vaikų, paauglių, kurie sako: „Aš tuoj tau trenksiu.“ Pabando kažką palaužyti ir pamato, kad juos palieka ramybėje. Jiems užsifiksuoja tai, kad čia yra sprendimas, nes jie nesugeba to socialiai spręsti dėl kažkokių priežasčių. Ar tai resursų stoka, ar nežinojimas, ar blogas pavyzdys – gali būti įvairiai, bet apskritai tai žmogus, kuris negali, nemoka, nežino kaip socialiai spręsti konfliktus.
Jeigu pažiūrėtume psichoterapiškai, tai mes sakytume, kad viena tradicija yra psichodinaminė, jog tai yra projekcija. Dažniausiai, kai mes matome kažkokį skriaudiką, jeigu vienas klasiokas ar kaimynas nuskriaudė mane, įsivaizduojame, kad visi tokie yra. Mes projektuojame. Pavyzdžiui, kognityvinio elgesio terapija pasakytų, kad tai yra perdėtas apibendrinimas arba klaidingas įsitikinimas apie žmones ir santykius.
Tada žmogus mato visus kaip priešus. Pavyzdžiui, tam tikrą grupę asmenų, emigrantus, vaikinus, mokytojus, suaugusius mato kaip priešus. Žinoma, tai yra klaidinga išvada ir reakcija: pyktis ir agresija. Tai gali būti labai platu, bet taip praktika sako.
Su kuo susiduria jaunimas?
Tikrai daug problemų turi patys paaugliai, bet kas dažniausiai pasireiškia? Ką dažniausiai pastebite, su kuo šiais laikais Lietuvos jaunimas susiduria?
E. Šidlauskas: Dažniausiai yra tas socialumo trūkumas. Jaunimas vis daugiau tampa technologijų priedėliais, jie aptarnauja visą medijų struktūrą ir ten paskęsta. Pasekmė ta, kad jie tarpusavyje nebemoka šnekėtis, bendrauti, reikšti emocijų. Jie jaučiasi vieni. Uždarumas lemia tai, kad jie nebežino kaip įvairias konfliktines situacijas spręsti. Paprasčiausias būdas kai kada yra agresija ir netgi fizinė.
Žmonės vis labiau su virtualybe praranda empatiją. Ne tai, kad jie jos neturi, bet jie jos nelavina, nes empatija vis tiek yra per bendravimą. Aš pajuntu kito nuotaikas, skausmą, rūpesčius, kažkaip pamatau jį, bendrumo jausmas atsiranda. Dabartinis pasaulis skatina susvetimėjimą. Apskritai, ne tik vaikų, bet visų žmonių. Tas susvetimėjimas virsta į tokį mažesnį pakantumą vienas kitam.
Atsiranda tokia vartotojiška kultūra. Čia tokia atskira tema, kad mes matome, ko aš noriu, ko man reikia. Jeigu kažkas mano kelyje, aš tai matau kaip kliūtį, daiktą, net nematau, kad tai žmogus. Pavyzdžiui, labai dažnai mokykloje būna situacija, kai vaikas ar paauglys sėdi su mobiliu telefonu, jis nori pereiti į kitą lygį ar atlikti kitą jam atrodytų labai svarbią užduotį, mokytojas paprašo pasidėti telefoną ir automatiškai atsiranda agresijos priepuolis, nes jam atrodo, kad mokytojas aiškina.
Ta prasme, jam atrodo, kad mokytojas yra kliūtis neleidžianti siekti jam svarbių tikslų, kurie visai nedera su pamokos tikslais. Žmogus po truputį nustoja būti visuomeniškas, socialus. Bendrai, bet koks žmogus ir to mums labai trūksta. Sakyčiau teks turbūt kažką su tuo daryti, įvesti kažkokias privalomas gyvas bendravimo valandas, nežinau, kaip tai spręsti.
Tai ne man vienam, bet tai yra rimta užduotis. Jaunimas tikrai praranda socialinius įgūdžius ir tikrai gana mažiau empatiškas darosi. Ne visi aišku, bet tendenciją aš matau. Nemoka savo emocijų valdyt, labai žemas emocinis raštingumas, nesupranta kas su jais vyksta, kas yra pyktis, kaip elgtis apimtam pykčio, vienatvės ar kitų emocijų.
Sako: „Blogai jaučiuosi.“ Daugiau net negali pasakyti. Pavyzdžiui, duodu korteles, sakau, kad yra daug emocijų, kelias dešimtis gal rasti. Pasirodo, kad tada ir vienatvė, ir nerimas, ir apmaudas iškyla. Labai daug dalykų, kurių nesupranta. Jeigu nesupranti, tai vienareikšmiškai nebegali to kontroliuot, nes kaip tu gali kontroliuot tai, ko tu nepažįsti.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
