Nors kiekvieną dieną išgirstama apie įvairius nusikaltimus, vis tik jautriausiai paliečia tie, kuriuose dalyvauja mokyklinio amžiaus vaikai. Tad du žiaurūs paauglių nusikaltimai per mažiau nei du mėnesius kelia nerimą ir verčia susimąstyti, ar visuomenėje pradeda daugėti žiaurumo.
Naujienų portalui tv3.lt į šį klausimą jau anksčiau atsakė psichologas, psichoterapeutas, portalo psichika.eu įkūrėjas Edvardas Šidlauskas, kuris nurodė, kad dabartiniai visuomenėje vykstantys procesai yra verti susidomėjimo, bei nurodė, kaip galima sumažinti kraupių nusikaltimų skaičių.
Visuomenėje aiškėja problema – empatijos trūkumas
Prieš kurį laiką vos pradėjus kalbėtis su specialistu, jis atskleidė, kad į didėjantį žiaurių paauglių nusikaltimų skaičių Lietuvoje vertėtų žvelgti ne per agresijos didėjimo kampą, o per empatijos trūkumą.
Pasak jo, tiek vaikai, tiek suaugę vis mažiau jaučia empatiją kitiems, nes bendravimas persikelia į nuotolinę erdvę. Ypatingai reikšmingą poveikį tam turėjo pandemija.
„Tas nuotolinis, virtualus bendravimas kažkuria prasme skatina agresyvumą, egocentriškumą ir neadekvatumą santykiuose.
Kaip aš spėju – virtualaus bendravimo kultūra persikelia į realų bendravimą. Mes pradedame elgtis reikliai, gana egocentriškai ir nebemokame bendrauti gyvai. Apskritai, gyvo bendravimo tradicija mažėja“, – pasakojo jis.
Psichologas pridėjo, jog dažnai laiką leidžiant virtualioje erdvėje asmens galvoje kiti žmonės suskirstomi į du tipus – tuos, kurie pritaria jo normoms ir vertybėms, ir tuos, kurie nepritaria. Antroji kategorija žmonių pradeda kelti agresiją, pyktį.
„Atrodo, kad tik aš egzistuoju, o viskas turi suktis apie mane“
E. Šidlauskas pokalbio metu taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad gyvai bendraudami tiek paaugliai, tiek suaugusieji mato kitų emocijas, o virtualiame pasaulyje turi teisę pasirinkti – sakinio gale pridėti jaustuką ar ne.
„Šis bendravimas atpratino žmones nuo įsiklausymo, nuo jausmo, kad šalia yra kitas žmogus – toks pats kaip aš, su savo požiūriais, poreikiais, prie kurio reikia taikytis.
Virtualioje erdvėje nereikia taikytis prie nieko: nepatiko – išjungiau, noriu – susikuriu kitą tapatybę“, – kalbėjo psichologas.
Specialisto teigimu, virtualioje erdvėje, kuri ypač svarbi paaugliams, žmonės leidžia sau elgtis taip, tarsi būtų užsidėję tam tikras kaukes.
Toks žingsnis lemia žemesniųjų instinktų išlaisvinimą, galimybę savęs nebecenzūruoti ir elgtis taip, kaip užsigeidžiama:
„Tas aukštesnio „aš“, kaip sakytų Froidas, nykimas, gyvenimas po kauke ilgainiui palieka pėdsaką. Žmogus tampa egocentriškas, impulsyvus.“
E. Šidlauskas netgi pasidalijo pavyzdžiu iš savo patirties konsultuojant pacientus, kuris puikiai iliustruoja šių dienų empatijos mažėjimo problemą:
„Esu net girdėjęs tokią mintį: „Atrodo, kad tik aš egzistuoju, o viskas turi suktis apie mane“. Tai tam tikra prasme atliepia problemas.“
Žmonės vieni į kitus pradeda žvelgti tarsi į daiktus
Psichologas taip pat pasakojo, kad dėl empatijos trūkumo žmonės pradeda vieni kitus matyti kaip daiktus, kaip objektus, o tuomet žymiai sunkiau yra suprasti kito asmens skausmą bei emocijas.
Anot jo, tai veda link platesnės problemos, kuri apima vartotojišką psichologiją.
„Kas tai yra? Tai įprotis žiūrėti į aplinką kaip į resursą savo poreikiams tenkinti. Kitas žmogus tampa funkcija: paslaugos teikėju, pramogos šaltiniu, bet ne gyvu žmogumi“, – pasakojo specialistas.
Jis paaiškino, kad tokiais atvejais tarp žmonių dingsta emocinis ryšys, kuris žmones paverčia žmonėmis. Pasak specialisto, jeigu į kitą žvelgiama kaip į daiktą, tuomet su juo galima daryti kas tik užsigeidžiama – gadinti, išmesti ir pan.
„Panašiai, deja, pradedama elgtis ir su žmonėmis – su silpnesniais, su mažumomis, su kitokiais“, – tikino jis.
Tiesa, E. Šidlauskas pridėjo, kad kartais prie griebimosi nusikalstamų veiksmų gali prisidėti rasiniai, socialiniai motyvai. Specialistas aiškino, kad tokiais atvejais kitas žmogus matomas kaip „žemesnis“, „kitos kastos“, o tai liudija apie gilias visuomenės problemas, kurių vis dar nepavyko išspręsti.
Empatijos didinimui visuomenėje išeičių yra
Susiduriant su problema svarbu ne tik įvardinti jos šaknis, tačiau taip pat ieškoti sprendimo būdų, tad E. Šidlauskas pokalbio metu suteikė vilties pranešdamas, kad empatija yra lavinama. Anot jo, net labai sunkius nusikaltimus atlikę žmonės gali šį gebėjimą pagerinti, o kai kalbama apie paauglius – jauni žmonės yra imlesni pokyčiams.
„Vienas būdas – vaizduotės pratimai: skaityti aukų istorijas, bandyti įsijausti, įsivaizduoti save jų vietoje. Tai padeda suprasti kito žmogaus jausmus“, – pasakojo jis pridurdamas, kad tyrimai rodo, jog tokie metodai – veiksmingi.
Vis tik prabilus apie plačiąją visuomenę E. Šidlauskas pritarė, jog paskatinti visus atlikti tokius pratimus būtų sudėtinga. Nepaisant to, pašnekovas aiškino, kad galima sąmoningai skirti laiką gyvam bendravimui, tėvams paskatinti atžalas daugiau bendrauti gyvai, o į tai pažvelgti kaip į investiciją į save.
„Kaip pradėjome rūpintis mityba ar fiziniu aktyvumu, taip turėsime rūpintis ir socialiniais ryšiais. Gali atsirasti sąmoningos socializacijos formos – būreliai, bendruomenės, net „socializacijos valandos“.
Beje, Vakaruose jau atsiranda atvejų, kai psichiatrai rekomenduoja ne vaistus, o, pavyzdžiui, chorą ar kitą bendruomeninę veiklą.
Tai tampa norma, nes žmonėms to labai trūksta. Jie patys dažnai nesuvokia, kaip yra nutolę nuo gyvo bendravimo“, – metodu pasidalijo jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt





