„Aš gal net visas gimnazijas išvaryčiau į viešąsias įstaigas“, — pusiau juokais, pusiau rimtai sako Juvitas Giniotis, VŠĮ Šiaulių universiteto gimnazijos direktorius.
Mokyklos direktorius, mokytojai, universiteto atstovai, moksleiviai ir gimnazijos kunigas kalba tik apie viešosios įstaigos privalumus.
Forma — viešoji įstaiga
Idėja steigti universiteto gimnaziją egzistuojančios mokyklos bazėje kilo tuometiniam Šiaulių universiteto rektoriui Vincui Lauručiui. Tai buvo eksperimentas. Gimnazijos vadovai patirties važiavo į Vilniaus licėjų, į KTU gimnaziją, bet mažai ką pešė, nes šios mokyklos tuo metu dar neturėjo jokio juridinio pagrindo. Tada buvo apsispręsta kurti viešąją įstaigą, kurios steigėjai būtų Šiaulių universitetas, savivaldybė ir apskritis, įsigiję po vieną 2000 litų vertės akciją.
Mokyklos vadovybė kiekvienais metais atsiskaito savo akcininkams. Su akcininkų palaiminimu ir parama, gali spręsti įvairius klausimus, tarp jų ir atlyginimų, savarankiškiau, nei valstybinės mokyklos.
3-4 klasių moksleiviai vietoj klasės auklėtojų turi kuratorius, kurie rūpinasi dviem klasėmis — šešiasdešimčia mokinių. Siekiama, kad mokiniai panašėtų į studentus.
Auga universitetinis jaunimas
— Kokie jūsų mokyklos privalumai, palyginti su tradicinėmis valstybinėmis gimnazijomis?
Arūnas Gumuliauskas, istorikas, ŠU docentas ir gimnazijos mokytojas:
— Esminis skirtumas — čia egzistuoja tiesioginis ryšys su aukštąja mokykla. Gimnazijoje dirba 6 universiteto dėstytojai, bendradarbiaujama mokslinėje — metodinėje srityje. Gimnazijos lituanistė Vida Marcišauskaitė kartu su ŠU docentu Juozu Pabrėža parengė knygą „Žemaičių tarmės“, artimai bendradarbiauja abiejų mokyklų matematikai, istorikai, lituanistai. Ir tai nėra nurodymas iš viršaus, iniciatyvą rodo abi pusės.
Mūsų mokiniai tampa savotiškais universiteto patriotais — mes ruošiame savo pamainą.
Rasa Stoškuvienė, muzikos mokslų daktarė, mokytoja metodininkė:
— Gimnazistai turi daugybę progų būti vienoje erdvėje su mokslininkais, dailininkais, muzikantais, istorikais — jie pripranta prie tos akademinės aplinkos, į kurią pateks.
Gimnazistas Adomas Stakvilevičius:
— Mes turime puikią savivaldą, radiją, mūsų labai aktyvus jaunimas. Ar tai yra universitetinė įtaka? Faktas. Universitetas skiriasi nuo mokyklos tuo, kad tu labiau priklausai nuo savęs, turi pats žinoti, ko tu nori, ką tu skolingas, turi pats norėti dalyvauti, eiti, daryti...
Giedrė Brazauskaitė, popamokinės veiklos skyriaus vedėja:
— Gimnazijos jaunimas dalyvauja universiteto veikloje. Mūsų pirmokus krikštija-imatrikuliuoja universiteto rektorius. Iš universiteto skambina ir klausia: ar mūsų gimnazistai ateis į kokį renginį, ar mes galime prisijungti ir daryti bendrą renginį? Jie sako „mūsų gimnazistai“.
Į mūsų renginius studentai ateina kaip draugai.
Ne mažiau svarbus yra akademiškas požiūris į gimnazistą. Gimnazijoje vyrauja akademinė kultūra, akademinis renginių stilius.
Vida Marcišauskaitė, lituanistė:
— Dirbant mokykloje, man trūkdavo gabių mokinių ugdymo tęstinumo. Dabar savo gimnazijoje turime Moksleivių mokslinę draugiją, kurios nariai gali tobulėti ne tik su savo mokytojais, jiems atviros ir universiteto laboratorijos. Gabieji gali tobulėti — ir tai darosi sistema.
Viešosios įstaigos — nepanaudota galimybė
— Jūsų steigėjai: universitetas ir dvi valdžios institucijos. Kokie dar galimi viešosios įstaigos variantai? Manote, kad gimnazijos nepanaudoja galimybių?
Juvitas Giniotis, VŠĮ Šiaulių universiteto gimnazijos direktorius:
— Viešosios įstaigos — nepanaudota mokyklų galimybė. Aš gal net visas gimnazijas išvaryčiau į viešąsias įstaigas.
Viešoji įstaiga, turėdama kelis steigėjus, yra atskaitinga jiems, bet ir steigėjai įsipareigoja. Kodėl greta Šiaulių savivaldybės viešosios įstaigos steigėja negalėtų būti vyskupija, A. Adamkienės fondas ar Šiaurės Lietuvos kultūros fondas, Sorošas ar Bilas Geitsas — kas tik nori?
— Ar viešoji įstaiga gali mokėti didesnius, nei nustatyta, atlyginimus?
— Algas nustatome kitokias. Kai ministras išleidžia atlyginimų mokėjimo lentelę, mes einame pas rektorių ir, remdamiesi ta lentele, darome pakitimus. Lentelėje nepasakyta, kiek mokėti docentui ar profesoriui. Mes nustatėme tvarką, kad galėtume mokėti priemokas už papildomus darbus mokytojams — pernai sumokėjome 57 tūkstančius litų priemokų.
Vidutinis mūsų mokytojų atlyginimas neatskaičius mokesčių yra 3500 litų, maksimalus — 5000 litų.
— Ar akcininkais galėtų tapti verslo įmonės?
J. Giniotis:
— Kai apskrities administraciją naikino, siūliau skelbti aukcioną gimnazijos akcijų daliai. Galvojau, kodėl nepanaudoti galimybių, gal būtume turėję tarp akcininkų kokią verslo įmonę...
A. Gumuliauskas:
— Nepriaugę dar mūsų verslininkai, kad susirūpintų gimnazijomis ir taptų mecenatais. Amerikoje mokyklos taryboje būtų, pavyzdžiui, „Ford“ kompanijos valdybos pirmininkas ir būtų kitas finansavimas — būtų reikalaujama kokybės, patys pedagogai pasirašytų terminuotas sutartis keleriems metams.
— Ar tai reiškia, kad „Ford“ auginasi sau darbuotojus?
— Ne tik sau — Amerikai, tai yra patriotizmas.
Turi savo kunigą
Gimnazijos kunigas Tadas Rudys:
— Studijas baigiau Italijoje, Romoje. Grįžęs gavau paskyrimą darbuotis Šiaulių Vyskupijos katechetikos centre. Tačiau nenorėjau būti tik teorinis kunigas ir nusprendžiau įsijungti į mokyklą — norėjau pamatyti, ar mano teorinės žinios gali būti pritaikomos Lietuvoje. Mano profesorius yra sakęs, kad šiandien jaunimo kultūra — kaip supermarketas. Jaunuolis eina per gyvenimą ir kaip parduotuvėje renkasi visko po truputį. Per trejus metus pamačiau, kad šios gimnazijos jaunimas moka ir geba pasirinkti tai, kas yra geriausia.
