Kiekvienose vestuvėse neišvengiamai ateina tas nemalonus momentas, kai piršlys netikėtai pakviečia mus pasakyti tostą jaunųjų garbei. Ir neišvengiamai visada atsiranda bent vienas svečias, pradedantis kratytis šios dažniausiai kažkodėl nemalonios prievolės. „Ai, aš dabar nekalbėsiu“, „gal vėliau“ – tradiciniai atsikalbinėjimai, ir nieko nėra klaikiau, kaip juos girdėti, užuot išgirdus širdingą ir nuoširdų palinkėjimą dažniausiai išties artimiems žmonėms.
Juoba kad yra taip paprasta tai padaryti...
TOSTŲ ISTORIJA
Dėl kažkokių keistų priežasčių tostai mūsų pasąmonėje dažniausiai asocijuojasi su gruzinų ar kitų Kaukazo tautų kultūra, tačiau iš tikrųjų ir žodžio „tostas“ ir paties tosto, kaip tradicijos šaknys glūdi Vakarų Europoje. Tostas prie stalo yra anglų, o tostas vestuvėse – škotų išradimas.
Žmonės gėrimų taures kilnojo dėkodami dievams už suteiktas malones jau antikos, galbūt net ir priešistoriniais laikais – tiesa, linkėti dievamsi laimės ir sveikatos būtų buvę per drąsu, galų gale, tam jie ir buvo dievai, kad viską turėtų. Tokiu būdu savo dievams dėkojo hebrajai ir persai, egiptiečiai ir graikai. Yra žinoma, kad hunų vadas Atila kiekvieno valgio metu savo dievams padėkodavo net tris kartus, kiekvieną kartą susiversdamas taurę midaus ar panašaus gėrimo.
Tačiau senovės Romoje atsirado paprotys dėkoti ir žmogui, imperatoriui – kaip ten bebūtų, kai kurie jų irgi apsiskelbdavo esą dievybės įsikūnijimas. Fabijus Maksimus netgi buvo išleidęs įstatymą, draudžiantį romėnams valgyti ir gerti, nepadėkojus jam už taiką, laimę ir ramybę. O kartu su tuo atsirado ir tradicija visada dėkoti tam, kas paduoda taurę gėrimo ištroškusiajam.
Seniausias tostas, kokiu mes pažįstame šiandien, yra užfiksuotas apie 450 metus Anglijoje – tada saksų princesė Rowenta, keldama taurę anglų karaliaus Vortigerno garbei, palinkėjo jam sveikatos. Į tai karalius atsakė: „gerk į sveikatą“. Tą patį vakarą jie abu, beje, dar ir apsivedė. Toje pačioje Anglijoje atsirado ir būtinybė geriant atsistoti ir pasisukti veidu į veidą – mat ten klastingieji danų vikingai X amžiuje garsėjo kaip gebantys draugiškų derybų metu perrėžti anglams gerkles būtent tada, kai tie užsiversdavo taures su gėrimais, taip patvirtindami savo sutartis... Nuo to laiko ir buvo suvokta, kad gerti saugiausia – stovint, pasisukus veidu į kitą, ir žvelgiant jam tiesiai į akis. Kraugeriškas yra ir skandinaviškas palinkėjimas „skol“, kuo dažnas mūsų mėgsta pagerbti kolegas iš Danijos ar Švedijos, keldamas taureles į jų sveikatą. Pats žodis „skol“ yra kilęs nuo senovės norvegų kalbos žodžio „skoal“, reiškiančio „dubenį“ su tiesiogine aliuzija į senovinį paprotį gerti iš nukautų priešų kaukolės...
Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado ritualas susidaužti taurėmis. Manoma, kad tai kilę iš siekio įrodyti svečiui, kad jo gėrimas nėra užnuodytas, kaip tai buvo madinga daryti anais laikais. Susidauždami taurėmis žmonės stengdavosi, kad dalis gėrimo iš jų taurių persilietų į sugėrovo – tai ir buvo laikoma gerų ketinimų įrodymu. Graži versija, tačiau jai pagrįsti nėra rasta nė vieno įrodymo. Kitos versijos teigia, kad susidauždami taurėmis viduramžių krikščionys siekdavo išgauti garsą, primenantį varpų skambėjimą – taip neva nuo vaišių stalo būdavo nuvaromi velniai. Taip pat manoma, kad žmonija taurių susidaužimo ritualą išrado siekdama patenkinti visus penkis savo pojūčius – nuo tada gėrimą buvo galima paragauti, paliesti, pamatyti, užuosti ir, susidaužiant taurėmis – išgirsti.
Pats žodis „tostas“ atsirado XVII amžiaus pabaigoje Anglijoje ir jis reiškia tą patį žodį, kurį mes netaisyklingai vartojame apibūdindami je skrudintuvėje apskrudintą duonos riekę. „Tostas“ ir buvo keptos duonos trupiniai, pilami į gėrimą kaip prieskonis arba papildas gėrimo skoniui pastiprinti. Tai buvo turtingų žmonių privilegija, todėl gėrimai, keliami iškilmingomis progomis ir buvo pradėti vadinti „tostuotais“, vėliau – tiesiog „tostais“. Na, o tostai per vestuves jaunųjų garbei, kaip minėta, škotų išradimas. Ten XVII amžiaus pabaigoje dvi šeimos, sutarusios dėl savo atžalų santuokos, tai užtvirtindavo viskio buteliu ir dar iki vestuvių palinkėdavo sužadėtiniams laimės ir sveikatos. Tokį pat linkėjimą galėjo pasakyti ir vestuvėse dalyvaujantys svečiai.
KAIP PASAKYTI GERĄ TOSTĄ
Pradžiai – jei einate į renginį, kuriame gali tekti sakyti tostą, pasiruoškite tam. Pasiteisinimas „aš nepasiruošiau“ skamba taip pat kaip ir „aš čia atėjau tik paėsti ir prisiliuobti jūsų sąskaita“. Bet jei esate šeimininkas, neverskite kalbėti tų, kurie išties nenori tai daryti, gal tas žmogus yra tiesiog drovus ar turi kalbos defektą – neverskite svečių pasijusti nepatogiai. Ir, žinoma, kalbėdamas pasistenkite atsiminti abiejų jaunųjų vardus – tai irgi pasiruošimo reikalas.
Tostą, beje, galite sakyti ir sedėdamas. Vakaruose tai yra visiškai priimtina, juoba kad net senovės Anglijoje ir Prancūzijoje tai buvo reglamentuota ir įstatymų po to, kai du karaliai, savo karo laivuose keldamiesi sakyti tosto, susimušė savo galvas į žemų lubų sijas, buvo nuspręsta, kad saugiau bus tai padaryti sėdint... Mūsuose priimta sakyti tostą stovint, todėl visad atkreipkite dėmesį į tai, kokios tradicijos vyrauja tose vestuvėse, į kurias esate pakviestas.
Jei sakote tostą atsistoję, stovėkite tiesiai, nemindžiukuokite. Nevenkite savo žvilgsniu apdovanoti kiekvieno svečio.
Nesakykite tosto, jei esate daug išgėręs – tada atrodysite tiesiog kvailai. Pasistenkite atlikti šią prievolę iki tol, kol pasieksite nepageidaujamą kondiciją. Juoba kad girtas žmogus visada kalba neaiškai, nerišliai ir yra linkęs pamesti minties giją.
Tostą sakykite aiškiai ir garsiai, nemurmėkite sau po nosimi. Tiesiog atminkite, kad ne visi gali girdėti tai, ką kalbate. Ir nors esate tai matę Holivudo filmuose, neskaitykite tosto iš lapuko – banalios falšyvo nuoširdumo frazės, rastos internete, dar nėra nieko pradžiuginusios. Kalbėkite iš širdies, tada bet kuris tostas skamba geriausiai.
GERO TOSTO TURINYS
Atsižvelgiant į tai, kad tostai buvo sukurti kaip priemonė pagerbti, padėkoti ir palinkėti, tiesiog būtina laikytis šių trijų veiksnių, kurie kiekvieną tostą padaro nuoširdžiu ir prasmingu. Nepliaukškite niekų, tiesiog sakykite tai, ką norite pasakyti – apie savo pagarbą, meilę ir kitus gerus jausmus jaunųjų atžvilgiu.
Pradžiai – visada prisistatykite ir apibrėžkite savo santykį su jaunaisiais. Kompanijoje gali būti, o ir bus žmonių, kurie Jūsų visai nepažįsta ir nesupras, ko Jums taip juokinga tai, ką sakote.
Parodykite pagarbą jaunųjų tėvams, nes greičiausiai tai yra tie žmonės, kurie apmokėjo visą šią puotą. Padėkokite virėjoms už skanų maistą ir jaunųjų tėvams už „nuostabius ir pagarbos vertus vaikus“.
Visuomenėje egzistuoja mitas, kad sakant tostą jauniesiems, būtina papasakoti kokį juokingą atsitikimą apie juos. Tiesą sakant, tai yra visai neprivaloma, ypač suvokiant, kad tai, kas juokinga Jums, nebūtinai bus juokinga kitiems. Atsargiau su juokais, tai visada yra pavojinga zona. Tiesiog atminkite – Jūs pakviestas ne kaip samdytas klounas visus juokinti, o kaip žmogus, širdimi artimas jauniesiems.
Nevenkite apibūdinti jaunųjų. Užtenka paminėti bent penkis būdvardžius, kurie Jums ateina į galvą (arba Jus žavi), apie juos pagalvojus (žinoma, geraja prasme...) Jauniesiems bus malonu tai išgirsti.
Jei esate artimesnis kuriam nors iš sutuoktinių, papasakokite apie jų susipažinimo įspūdžius, ypač tai, koks buvo, pvz., jaunikis iki susipažinimo su jaunąja, kuo ir kaip pasikeitė (žinoma, tik į gerąją pusę, ar ne?), kaip Jums asmeniškai apibūdino savo būsimąją nuotaką. Nevenkite pagražinti tokių istorijų. Kaip sakoma politinių technologijų kursuose: „niekada neleiskite teisybei sugadinti gražios istorijos“.
Jei esate vedęs, duokite jauniesiems patarimą ar papasakokite jiems tai, ko išmokote pats. Pasiūlykite pasinaudoti suteikta informacija.
Nevenkite pabrėžti, kad jaunieji yra verti pagarbos ir būti sektinais pavyzdžiais. Ypač šiais laikais, kai vestuvės yra išties tvirto pasiryžimo įrodymas. Nevenkite pabrėžti, kad jaunieji yra verti pagarbos ir būti sektinais pavyzdžiais. Ypač šiais laikais, kai vestuvės yra išties tvirto pasiryžimo įrodymas. Tai yra puiki progra pademonstruoti savo meilę jiems abiems.
Neužbėkite už akių, ypač kalbant apie būsimus vaikučius, karjerą ar turtą. Kadaise Prūsijos karalienė Luiza nuolankiai keldama taurę į jos karalystės užkariautojo Napoleono sveikatą, pareiškė: „jis užėmė mūsų žemes, bet greitai jas mums grąžins“. Į tai Napoleonas atsakė: „neišgerkite viso gėrimo, ponia“.
